Apie Onų parodą

Kiekvieną kartą, kai kažkas pakviečia į parodą ar parodos atidarymą – imu dūsauti. Reikia išsiruošti iš namų, iš darbų, išlipti iš savo komforto zonos. Eiti, žiūrėti, domėtis, vertinti, kraipyti galvą, žavėtis, o grįžus – skųstis artimiesiems, kad kolegos „prikepė“ nesąmonių.

Tiesą pasakius ir šį kartą nebuvo noro, ir mintis apie artėjantį „eventą“ apie kurį įkyriai primindavo socialinio tinklo „reminderis“ varė iš proto, nes žinojau, kad dalyvauti privalau, nes taip reikia.

Vienos parodos būna paprastai suvirškinamos ir suprantamos, nereikia raudonuoti, jei autorius paklaustų ar patiko, bet tuo pačiu ir nuobodžios, nieko nepasakančios, tik transliuojančios tuos pačius vaizdus, kuriuos galėtum sugaudyti „muilinės“ pagalba, perbėgęs miestą per kelias valandas. Kitos – su didesniu psichologiniu ir informaciniu krūviu, kurį kaip detektyvinę mįslę, gerai pasukęs galvą gali išspręsti, rasti atsakymą ir net tinkamą žodį autoriui tarstelėti, jo kūrinius pagirti, ranką paspausti. Taip nutiko Jūratės Rekevičiūtės parodoje Kaune prieš kelis mėnesius. Atidaryme apsilankėme su bičiule, kuriai vieną kitą kūrinį pakomentavau, taip pati labiau įsigilindama į atlikimo techniką, siužetą, ir dailininkės atspausti seni nėriniai, servetėlės ar drabužių skiautės ėmė man kuždėti savo „gyvenimo iki grafikos“ istorijas nuo galerijos sienų. Supratau, kad ne kiekvienam lankytojui ir stebėtojui taip nutiko, tad elgiausi santūriai, idant nebūčiau palaikyta beprote, bet išsiveržusi lauk iš tvankios ekspozicijų erdvės prilėkiau prie autorės tarstelėt keletą gerų žodžių apie jos kūrinius.

Grįžtant prie kitos, dabar jau ant kulnų minančios parodos, buvo sunku įsivaizduoti, ko tikėtis. Parodos plakato „vaikščiojusio“ internete tekstas skelbė, kad tai grafika, tačiau paveikslų fragmentai žvelgiantys iš monitoriaus mirgėjo savo atspalviais ir potėpiais, nors spręsti iš tokių nedidelių fragmentų – sunku. Kuomet parodos plakatą lydi keletas menotyrininkų suregztų sakinių apie dailininko kūryba ir jos kryptis, žiūrovui neretai toks tekstas yra „svarbus“, kaip restorano meniu, šalia patiekalo aprašyta tirada, kur ir kada buvo išveista ir užaugo daržovė, kas ją nuskynė ir pan. Taigi šiuo atveju, radusi papildomo teksto klodus, tikėjausi surasti kažką apie parodos koncepciją, projektą ar pan., tačiau susidarė įspūdis, kad šis projektas, paroda skirta kažkokiai rinktinei publikai, specifiniam žiūrovui, o gal – šeimos ratui?

Susirenkam kantrybės likučius iš pakampių ir judam į tikslą. Paroda pristatoma viename iš atkurtų Lietuvos dvarų. Vėl kyla klausimai – kodėl čia, kodėl šis dvaras? Visą kelią, spiginant saulei ir kamuojant alinančiam karščiui raminu save ir tikinu, kad važiuoti reikia, verta, ir jei nuvils paroda, tai bent jau pamatysiu architektūros paveldo objektą, kurio nerasdavau laiko apžiūrėti ligi šiol.

Išsiropštus iš vėsaus automobilio (ačiū šiuolaikiniai technikai ir oro kondicionieriui) į veidą plūstelėjo karšto, sauso, dulkėto vėjo gūsis, kuris nieko gero nežadėjo. Žingsniuojant prie Gelgaudiškio dvaro pagrindinio pastato norėjosi ne gėrėtis jo didybe, architektūros prabanga ar gėlynais, o nerti į vidų, kur buvo galima tikėtis vėsos.

Įsmukus pro pagrindines duris pasitiko veidrodžiais nukabinėtos sienos ir autentiškas žaliais kokliais padabintas židinys. Kas be ko ir storų dvaro sienų saugoma gaivi vėsuma. Tikėjausi vos įsibrovusi pastebėti nuorodą į parodą, ar bent atsikartojantį plakatą, kurį mačiau šmėžuojantį lange, bet veltui. Kaip pasakoje su kryžkele ir trim keliais, taip aš atsidūriau rūmų vestibiulyje ar hole, kur trys skirtingi įėjimai vedė į skirtingas puses. Priešais akis, matėsi dar vienos laukujės durys, vedančios į terasą iš kurios atsiveria Nemuno slėnio vaizdai, į kairę – ilgi koridoriai, nuorodos į laiptus ir sales, o dešinėje, kelios besisukiojančios figūros tikriausiai ir reiškė, kad čia vyks parodos atidarymas. Šykštokas apšvietimas ir keli molbertai, žalsvos sienos ir secesiniai sienų lipdiniai nepriminė galerijos ekspozicijos. Tačiau šurmuliuojantys lankytojai, staliukai su gaiviaisiais gėrimais ir vynu kvieste kvietė užeiti. Gelgaudiškio kultūros centro vadovė, kuri mano žiniomis kuruoja visus renginius, paprašė tylos ir formaliai pristatė vykstančius bei vyksiančius kultūros ir meno renginius taip pat dailininkę, kuri išsamiau pristatė savo idėją, požiūrį, tikslus ir kūrinius, kas įvedė šiek tiek aiškumo į ekspoziciją ir portretų ciklą „Visos jos Onos“.

Visą ekspoziciją, sukabintą gana ankštoje patalpoje sudaro vienuolika, kone vieno kvadratinio metro dydžio drobių. Gal ankštumo įspūdis susidaro tik iš pirmo žvilgsnio, kuomet vertini ekspoziciją, o ne kūrinių visumą, nes atidžiau įsižiūrėjus į moterų ir mergaičių portretus imi jausti jų giminystę, bendrumą ir sąsajas, tad portretų glaustumas iš dalies papildo pačią idėja – tai moterys, kurių istorijas ir gyvenimus, vykusius prieš šimtą ar kelis šimtus metų sujungė vaikas, bendravardė mergaitė Ona, gimusi dvidešimt pirmame amžiuje.

Visi kūriniai atlikti identiška technika, kuri paskutiniu metu skinasi kelią tiek mėgėjų, savamokslių, dar tik pradedančių ieškoti savo raiškos būdų kūrėjų, tiek ir profesionalių, senai dirbančių ir patyrusių dailininkų paveikslų ekspozicijose. Kalbu apie skaitmeninę spaudą tiesiai ant drobės derinamą su klasikine tapyba, grafika. Tiesa, dažniau spausdinama ant drobės ritinio, o tik vėliau ji tempiama, šį kartą autorė pasirinko spausdinimą tiesiai ant drobės jau užtemptos ant porėmio, UV spausdintuvo pagalba (technologija dažnai taikoma reklamos gamyboje ir interjero dekore, nes suteikia galimybę spausdinti ant tūrinių objektų iki 10 cm storio). Mažiau įgudusi akis gal ir nepastebės panaudotų technologinių gudrybių, tačiau neįprastai masyvūs minkšti pieštuko štrichai, susiliejantys fotografijų elementai išduoda, kad tai ne tik dailininko teptuko kūrinys. Kai kuriuose paveiksluose meistriškai persipina tikri, gyvi akrilo potėpiai su labai panašiais, tik kūrinį papildžiusiais iš skaitmeninių fotografijų. Visame portretų cikle galime rasti ir maksimaliai išnaudotas kompiuterinės grafikos galimybes – derinamus piešinio, fotografijos koliažo elementus, taip pat ir sodresnius tapybos potėpius, skirtingus linijų storius ir dėmes. Nors kai kurie paveikslai savo koloritu yra pakankamai intensyvūs ir pretenduoja į tapybos kūrinių gretas, tačiau visuose kūriniuose nenuginčijamai dominuoja linija ir dėmė, kuri čia dažnai – tamsi, juoda, primenanti tapybą tušu, kaligrafiją, ar priešingai, pieštuko grafito braukiamą, išnaudojančią savo intensyvumo ir storio galimybes.

Visi paveikslai, o ir kiekvienas atskirai pretenduoja į išbaigto eskizo, o ne tapybos darbo titulą. Todėl tikrai nepasiriksiu juos veikiau pavadindama iliustracijomis. Tai iliustracijos moterų gyvenimų, iliustracijos gyvos, tikros ar retkarčiais išgalvotos istorijos, gal todėl autorė šį kūrinių ciklą atkakliai pristatinėja kaip grafikos kūrinius, o ne tapybą?

Šiandieninėje meno rinkoje sunku nubrėžti ribas tarp meno kūrinių ir priskirti juos vienai ar kitai sričiai. Be abejo, niekas nenuginčys archajiškų technikų ir jų autentikos. Tiek grafikoje, tiek ir tapyboje apstu puikių pavyzdžių, kaip šiandien tiek jauni, dar niekam nežinomi dailininkai, tiek pripažinti savo srities mohikanai nuosekliai seka tradicija ir stengiasi išlaikyti gyvą klasikinės aliejinės tapybos ant tikros lininės drobės liniją, ar kuriantys cinko, vario graviūras, spausdina ant čia pat iš medvilnės pulpos pagaminto natūralaus popieriaus. Dabar tik žiūrovas ar vertintojas, pirkėjas sprendžia, kas yra gerai, kas yra vertinga, o kas liks nepastebėta ir nugarmės į užmaršties prarają. Nepriklausomai nuo to, ar kūrinys sukurtas laikantis griežtų apibrėžtų meno kūrimo technikų ir taisyklių, ar sukurtas eksperimentinėmis metodikomis.

Todėl netingėkite, eikite į parodas, vertinkite, stebėkite ir įsigykite, saugokite meno kūrinius, jei jie jums sukelia geras emocijas, dera jūsų interjere, ar manote, kad derės bičiulio, kuriam perkate dovaną namuose. Jei abejojate savo pasirinkimu – teiraukitės profesionalių menotyrininkų, interjero dizainerių apie meno kūrinių vertę ar kokybę. O jei jums nesvarbu ir perkate paveikslėlį į sodo namelį, tai bent jau „pasigooglinkite“, pasitikrindami meno kūrinys tai, reprodukcija, ar močiutės meno terapijos užsiėmimų rezultatas.

Indrajos Raudonikytės grafikos darbų parodą „Visos jos Onos“ Gelgaudiškio dvare, Šakių raj., rekomenduočiau aplankyti visiems, kas neabejingas šeimos ir net visos Lietuvos istorijai. Paroda žada veikti iki rugpjūčio mėnesio pabaigos, tiesa, autorė ją žada rodyti dar bent keliose erdvėse, gal net dvaruose skirtingose Lietuvos vietose, tačiau detalės dėl ekspozicijų erdvių vis dar derinamos. Nebūtina būti meno žinovu ar domėtis šiuolaikinės grafikos tendencijomis, paroda tikrai „lengva“, jos emocinis krūvis susikoncentruoja tik moterų žvilgsniuose, kurie iš drobių jus lydi stebint visą ekspoziciją. Jei kils klausimų, kas jos, kodėl jos tokios – čia pat rasite aikmetį, trumpas Onų biografijas, ar bent keletą sakinių apie kiekvieną. Tai gyvenimo istorijos, kurias surinko autorė studijuodama savo šeimos medį, rinkdama metrikų įrašus ir artimųjų pasakojimų nuotrupas. Gal kiekvienas apsilankęs parodoje susimąstys ar kartais nebuvo jo šeimoje Onų, o gal ir ne viena? Kaip jos nugyveno savo gyvenimą ir kuo buvo svarbios mums patiems, o gal net Lietuvai? Taip nejučiom išsidėlioja detalės, tarsi mozaika, kuri mus supa, iš kurios susidaro mūsų istorija ir mes pasijuntame svarbūs. Kaip atidarymo metu pasakė pati autorė, kuo stipresnės mūsų šaknys, tuo stipresni mes, o kuo stipresni mes – tuo stipresnė valstybė. Kiekvienas mūsų vienodai svarbus ir atliekam savo vaidmenį istorijoje, nesvarbu prieš šimtą metų ar šiandien.