Fondai – „juodoji skylė“ ar metodinė medžiaga?
Kam teko mokytis meno mokyklų dailės skyriuose, ar kitose ugdymo įstaigose, kuriose „sustiprintos“ meno disciplinos, tikriausiai susidūrė su mistiniu žodžiu „fondai“. Kiekvieną tikriausiai tai palietė skirtingai. Vienus labiau asmeniškai, kitus ne taip stipriai ar net skaudžiai.
Kai mokiausi J.Naujalio meno mokyklos dailės skyriuje (dabar Kauno dailės gimnazija), sužinojau šią sąvoką ir patyriau jos reikšmę. Paprasta: mokykla turi savo „fondus“, kur kaupiami mokinių meno kūriniai metodiniais, edukaciniais tikslais. Buvom tik ką įstoję žiopliukai, kai antspaudėlis ant tavo grafikos lakšto ar piešimo „studijos“ buvo kažkas panašaus į papildomą įvertinimą, kai už semestro grafikos darbus per peržiūras gavai maksimalų įvertinimą, o tavo kūrinėlis keliauja į mokyklos fondus, kaip puikaus mokinio, puikaus kūrinio pavyzdys. Vaikams kartais suskausdavo širdelę, kad visą trimestrą ar semestrą kamuoto linoleumo raižinio atspaudą jie praranda visiems laikams, bet maišto akcijų tarp mažamečių nepasitaikė. O tėveliams, kurie kartais ir nepamatydavo, ką vaikas veikė visą pusmetį, mokytojai rekomenduodavo užsukti į peržiūras ir pasigrožėti, ne tik savo, bet ir kitų vaikučių kūrinėliais. Ironiška, bet darbo metu, visi tėveliai tik ir lekia į mokyklas žiūrėti ką pripeckiojo jo atžala ir visa jo klasė…
Pamenu, apie mistinę „fondų“ neteisybę buvau girdėjus dar iš mamos ir senelės. Kartkartėm būdavo liejamos nuoskaudos: „ir patį geriausią atspaudą“, „labiausiai vykusią ir mažiausiai kreivą lėkštę“, „tą senelio portretą, kurį tapiau kelis mėnesius“– viską pasiėmė į „fondus“. Kol buvau vaikas ir manęs tai nepalietė tiesiogiai – nesureikšminau šių kalbų. Pirmas kartas, kada tikrai suskaudo, buvo ar ne aštuntoje klasėje. Per grafikos pamokas kūrėme atvirukus Kalėdoms. Mokytoja, tikriausiai siekdama kuo didesnio mokinių atsidavimo darbui, nuoširdumo, pasufleravo, kad vaikai galėtų kurti vardinius, dedikuotus atvirukus savo brangiausiems žmonėms. Atvirukus kūrėme tušu ir plunksna, tad tiražavimas tokių kūrinėlių nebuvo itin paprastas, o kompiuterių, skaitmeninės fotografijos tais laikais apskritai nebuvo. Taigi nusprendžiau sukurti atviruką mamai. Kaip šiandien pamenu, savo veidą ir ašaras per peržiūras, kai pamačiau ant atviruko antspaudą su žodžiu „fondai“. Nebūčiau pagalvojus, kad dovaną, kurią kūriau mamai, pačių gražiausių žiemos švenčių proga galiu taip greitai ir staiga prarasti. Iki Kalėdų buvo likę dar porą dienų, tačiau balto it sniegas popieriaus, tais laikais, už jokius pinigus niekur nebūčiau gavus per tokį trumpą laiką, o kur dar visas įmantrus sulankstymas su įpjovomis ir ažūru. Po šio nusivylimo, sėdėjau kelis vakarus iki išnaktų ir nesėkmingai bandžiau atkurti savo „šedevrą“. O pikta buvo dar ir todėl, kad įvertinimas buvo tik 8 balai. Niekaip nesupratau, kodėl darbelis keliauja į fondus, o klasiokai, gavę aukštesnius įvertinimus, neturėjo nieko aukoti „mistiniam drakonui“.
Iki pat baigiamųjų metų elgiausi atsargiai ir nesistengiau mokykloje kurti nieko tokio, ką atimant skaudėtų. Visi darbeliai, kurie buvo kuriami nuoširdžiai, likdavo namie ir mokyklos nepasiekdavo, kad neduok Dieve, kas neatimtų… Pabaigus 11tą klasę išsaugojau atrodo visus savo tapybos darbus, ir vieną, kuris paliko didelį įspūdį tėvams, kone kvadratinio metro ryškiaspalvę drobę, tapytą aliejiniais dažais, pavadinimu „Miesto jaunimas“ pasibaigus mokslo metams nusprendžiau padovanoti mamai gimtadienio proga ir užrašiau dedikaciją didelėmis raidėmis antroje paveikslo pusėje.
Ir rudeniop pradėjau paskutinius metus mokykloje. Kaip ir visi dvyliktokai dailės mokykloje turėjome atlikti diplominį darbą ir jį apginti. Užduočiai vadovavo puiki dėstytoja, dailininkė ir pedagogė R. Staškevičiūtė, o kūriniui pasirinkau M. Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ iliustraciją, pavadinimu „Šėtono puota“. Tai buvo 3 kv. m. figūrinė kompozicija, kurios centre puikavosi visa geltona, persikreipusi, nuoga Margarita. Kadangi buvome išskirtinė 50-toji gimnazijos laida, mūsų diplominiai darbai buvo eksponuojami M.K. Čiurlionio dailės galerijoje – parodų rūmuose. Taigi, atgabenus savo „paveiksliuką“ ir pakabinusi ant sienos tik iš apkalbų sužinojau, kad mano darbas nepatinka tuometinei gimnazijos direktorei D. Palukaitienei. Paveikslas jai pasirodė nevykęs, jame vaizduojama pornografija, per daug atviros spalvos ir t.t. ir pan. Ir tik dėstytojų apgintas jis liko kaboti ekspozicijoje. Nors paroda jau buvo įvykusi, baiginėjantis mokslo metams teko savo diplominius darbus apsiginti dalyvaujant komisijai ir VDA atstovams. Tada dar kartą teko eksponuoti savo išsišokėlišką tapybos darbą ir pademonstruoti visuomenei. Visi kūriniai, kuriuos tą kartą turėjau parodyti, neužpildė ekspozicijos ploto ir vadovė rekomendavo atsigabenti keletą ankstesnių metų kūrinių. Taip mamai jau padovanotas „Miesto jaunimas“ po metų kabėjimo namuose grįžo į mokyklą. Apgynusi diplominį darbą gavau aukščiausią įvertinimą, o kadangi mano puikiai įvertintas kūrinys nepatiko direktorei, į „fondus“ vėl nukeliavo dovana mamai.
Kiti susidūrimai su „fondais“ vyko jau studijuojant Kauno kolegijos Vienožinskio menų fakultete (tuomet – Aukštesnioji Kauno meno mokykla). Peržiūrose eksponavau 4 senovinių paveikslų kopijas, kurias kūrėme visą semestrą, ir gavusi itin žemą įvertinimą, išgirdau, kad mano darbai paimami į fondus. Tuo metu tikrai įpykau, nes mokiausi mokamoje vietoje, ir studijos kainavo nepigiai, o paveikslai buvo sukurti naudojant savo lėšomis įsigytas priemones. Tad nieko nelaukdama, susirinkusi tapybos darbus nuskuodžiau į studijų tarnybą ir parašiau prašymą akademinių atostogų, kad nereikėtų atsisveikinti su tiek vargo kainavusiais kūriniais. Grįžus į studijas toje pačioje mokymo įstaigoje istorija pasikartojo. Šį kartą mokiausi dailės pedagogikos ir visa mano sukurta „metodinė dailės medžiaga“, ką sudarė pora pintų lietuvių liaudies juostų, pinikų technika sukurta rankinė, keli maži gobelenai, mezgimo pavyzdžiai, viskas sukurta iš savo medžiagų ir priemonių taip pat turėjo keliauti į fondus. Laimei ar nelaimei, atliktų užduočių neįskaitė, nes nepatikėjo, kad visas semestro užduotis atlikau per nepilną mėnesį sėdėdama vakarais namie su vaiku. Taip darbeliai liko man, o aš pati „pabėgau“ (įstojau) į VDA.
Buvo ir čia ne viena istorija su „fondais“, bet matyt ne taip stipriai skaudėjo, o ir grafika – tokia sritis, kai atspaudai tiražuojami, tad gali pasidalinti egzemplioriais ir su mokymo įstaiga. Taip pat, grafikos spaustuvėje mums tereikėdavo sukurti raižinius ir atsinešti popierių atspaudams, o dažus darbui – mums nupirkdavo institutas. Gal ir buvo keista, kad katedros fondai slėpėsi mažoje palėpėje, o ten nukeliaudavo ne vienas glėbys mūsų kūrinių kas semestrą. Taip pat, gal pasigesdavome tų išgarsintų ir skambių pavyzdžių, apie kuriuos pasakojant mus ugdė. Kaip vienas ar kitas, dabar žinomas menininkas atliko panašias užduotis kaip mes tuomet.
XXI a. tikrai nesunku savo kūrinius nufotografuoti ir turėti bent gerą, kokybišką nuotrauką to, kas atiteko mokymo įstaigai. Nebesusimąstydavau, kaip tie fondai laikos, koks likimas ten nukeliavusių kūrinių. Prieš kelis mėnesius apsilankius savo buvusioje mokykloje – Kauno dailės gimnazijoje, nugirdau šnekas, kad anksčiau fondai buvo kaupiami netvarkingai, moksleivių darbai ten buvo susilamdę, pageltę ir kitaip nukentėję, tad spėju nemažai jų iškeliavo į perdirbamas šiukšles…
O šiandien mane ir maloniai, ir nemaloniai nustebino žinutė iš sesers, kuri yra medicinos doktorantė. Šiuolaikinių technologijų dėka gavau interjero kuriame kabojo mano grafikos darbas „Žmonės žiema miega“ nuotrauką. Kūrinys atspaustas ant rankų darbo popieriaus vandens pagrindo dažais. Tokių atspaudų su šiuo kartono raižiniu buvo sukurta tik 2, jie atspausti ant rausvai pilko, pagaminto iš senų sovietinių laikraščių sumaltos masės rankų darbo popieriaus. Paveikslui daugiau nei 10 metų, ir sukurtas jis studijų VDA metu. Nors rankų darbo popierių gaminau savarankiškai ir šios užduoties nebuvo studijų programoje, klišė buvo sukurta paskaitų metu, todėl ir kūrinys buvo eksponuotas peržiūrose ir nusėdo grafikos katedros fonduose. Ir štai, matau aš jį visame gražume, sesers nuotraukoje, darytoje šį rytą, Kauno klinikų širdies kraujagyslių chirurgijos klinikoje. Tiesą pasakius, visai maloni šiluma užplūdo krūtinę. Jau vien todėl, kad šis ciklas buvo sukurtas būtent mąstant apie žmogaus kūną, gijimą ir sveikatą. Pirmieji darbai buvo netgi padovanoti vienai žinomai pediatrei, už pagalbą gelbėjant mano sūnaus sveikatą ir gyvybę. Tačiau būtent šis kūrinys buvo likęs dailės institutui. Viskas kaip ir neblogai. Tačiau sesers žinutė turėjo ir tekstinę dalį, kurioje ji klausė manęs, ar čia ne mano kūrinys. Truputi nustebau, nes būdama jaunesnė, labai mėgau visur raityti savo parašus. O šis paveikslas neturėjo jokių inicialų ar tekstinės informacijos po stiklu. Pamenu, kad atiduodant į fondus grafikos atspaudus atliktus ant rankų darbo popieriaus, pasirašinėjau tik ant pasporto, o kai kuriais atvejais – kitoje pasporto pusėje. Jokia rašymo priemonė nerašė ant grubaus, grublėto, medžio žievę primenančio rankų darbo popieriaus paviršiaus.
Žodžiu – yra kaip yra. Kabo mano paveikslas klinikose, kuris nežinau kaip ten atsirado ir kada, taip pat be jokių skiriamųjų inicialų ar ženklų.
Taigi grįžtant prie minties apie „fondus“. Atleiskite brangūs dėstytojai, kolegos ir kiti pedagogai, koks tų fondų tikslas? Kokio velnio tie moksleivių ir studentų kūriniai kaupiami ir grūdami į palėpės lentynas ir pan.? Mano žiniomis, bent vienos Kauno švietimo įstaigos fondai tikrai tarnavo, kaip nemokama dailės kūrinių parduotuvė/galerija jos dėstytojams. Iš čia būdavo galima pasirinkti patikusį studento darbą savo namų interjerui ar tetos jubiliejui dovanų… Dailės gimnazijos fondai prieš beveik 25 metus, buvo atverti užsienio geradariam – už tuo metu lietuvio akims pasakiškas sumas, kurios šiandien yra juokingos, buvo parduotas ne vienas skirtingos vertės meno kūrinys, iškeliavęs į kitas šalis nežinoma kryptimi.
Nežinau kaip yra su VDA KDF fondais. Baigusi mokslus, kartą lankiausi studijų tarnyboje, kur ant sienos, pagarbiai kabojo mano grafikos darbas „Laivos“, skirtingų jo variantų buvo sukurta ar ne 8 vnt., tai daugiasluoksnis atspaudas, kurio klišės buvo sukurtos keliomis skirtingomis technikomis. Gražus rėmas, derantis pasportas, matosi mano parašas – kaip ir neturiu kuo skųstis. Bet šios dienos įspūdžiai mane privertė susimąstyti ir kviesti kolegas atvirai diskusijai. Ar tikrai viskas teisinga? Ar tiek daug meno kūrinių reikia nepagrįstai sugrūsti į lentynas palėpėse, vėliau vienus jų – mesti lauk, kitus dovanoti, pardavinėti? Ar ne logiška būtų, kad dalyką dėstantysis pedagogas galėtų pasitenkinti tik kūrinio nuotrauka, ar esant reikalui, paėmęs darbą į fondus, turėtų prie jo pridėti lydraštį kolegoms, tarkim, kuo šis kūrinys ypatingas, kodėl jis naudingas kaip toks, ateities studentams, ar jis yra išskirtinai aukštos meninės vertės ar meistrystės pavyzdys ar priešingai, yra visiškai netinkamas konkretaus kurso, konkrečios specialybės užduoties atlikimo atvejis?
Jei kalbėtume apie tai, kad gauname nemokamą mokslą, tuomet kodėl visos priemonės yra perkamos tėvelių uždirbtomis lėšomis, o ne švietimo įstaigoms skirtomis. Kodėl studentai, mokantys už mokslą taip pat privalo palikti savo kūrinius mokymo įstaigai. Kokios yra šių surinktų kūrinių autorinės teisės? Ar autorius yra mokymo įstaiga, ar dėstytojas, ar moksleivis – studentas? Kodėl kitose mokymo įstaigose, ne meninės pakraipos, jokios apčiuopiamos duoklės niekas iš moksleivių nereikalauja? Ar dėstytojai ir toliau į šį klausimą numos ranka ir pro pirštus žiūrės, kaip vieni studentai savo darbus vagia iš fondų, ar bėga iš peržiūrų apsikabinę savo kūrinius, o gal net padeginėja ant sienos ekspoziciją?! Žinau, kad buvę ir tokių atvejų… Taigi?
