Night out
Iliustracija iš: www.pinterest.com, Elliott Mihelic – the scariest feeling is knowing Someone is willing to listen to you play.
Penktadienio vakaras kvepėjo pilimis, muziejais, senomis bibliotekomis ar istoriniais namais. Taip tikrai, tas kvapas tvyrantis ore priminė ne pelėsį iš kriptos ar naftaliną iš senos spintos. Per kelias valandas ramumos ir klausymosi tikrai atpažinau – taip tikrai, neironizuojant, tai klasikos kvapas!
Pasitempę Kauno damos, žinoma ne taip išsipustę, kaip į premjerą muzikiniam teatre, tačiau pakelta galva, susuktais kuodais ir papudruotais skruostais. Tuos pačius žmones matau čia kaskart užsukus į panašaus žanro muzikos koncertus. Taip tikrai, ir prieš 20, ir prieš 15, ir prieš 5 metus, ar pernai. Ta pati nedidukė dama, priplotais prie galvos trumpai kirptais plaukučiais, lydima artimųjų ar draugių, ta pati mergaitė – mergina, tamsiais akiniais, prieš kone dvidešimtmetį laimėjusi aklųjų ir silpnaregių vaikų dainos konkursą, tik šį kartą tyli, ir jos krištolinio balso neteko išgirsti, nes ji – klausytojų, ne scenos pusėje, ta pati šukuosena ir nedrąsi laikysena, kaip ir anuomet, tik ryškiai geltonos, kiek vaikiškos suknelės, šį kart nebuvo. Ta pati dama, per storus akinius romiai stebinti dirigentą – žinomo gydytojo žmona, štai kitas ponas su savo išrinktąja, atėjęs pėsčiomis, Kauno centro gatvėmis, taip pat oriai ir išžingsniuojantis pavasarišku penktadienio grindiniu, o jį nulydi gatvės žibintai ir tamsių, o gal ir apšviestų miesto kiemų akys. Štai ir pats direktorius, kaip varnėnas iš inkilėlio, kyščioja galvą tarp durų, stebi visus susirinkusius, tikriausiai skaičiuoja, kiek „kviestinių“ svečių atvyko, kurie bilietų nepirko, o buvo pakviesti už kokius nors nuopelnus ar ypatinga proga. Viena jų ir aš su savo brangiausiuoju palydovu. Įsimaišę tarp miestelėnų. Pagaliau „atsiėmiau“ nepaprastąjį apdovanojimą už savo kūrinius parodoje „Geriausias metų kūrinys 2014“.
Griego maršai kiekvieną kartą savo ritmu man sukelia Norvegijos viršukalnėmis ir fiordais tipenančių trolių vaizdinius, nukelia (nors gal ir nedera), į siužetus iš „Žiedų valdono“ ekranizacijos. Nesu didelė norvegų kultūros žinovė, tačiau Griego muzika man vizuali. Kaip vaikas klausydamas pasakos, mato reginius, tarsi animaciniame filmuke, taip aš – klausydama šio nepaprasto kompozitoriaus kūrinių, kažkur nusikeliu, persikeliu į fantazijos šalį.
Sergej Rachmaninov „Varpai“ skambėjo tikrai sunkiai ir keistai. Nors tobulai atliekamas kūrinys kilnojo Kauno filharmonijos stogą, tačiau ausį rėžė solistų tartis. Stiprūs vokalai, tačiau kuomet atliekami kūriniai kalba, kurios nežino, nuskambėjo keistai. Neketinau liaupsinti Norvegų kultūros, tačiau būtent baritonas iš šios šalies pasirodė stipriausiai, jo balso jėga užgožė prastą rusišką tartį. Tuo metu lietuvaitė (ar lenkaitė) vilkėjusi per ankštą šviesiai žalią kostiumėlį, puoštą rausvomis rožėmis kėlė gailesčio jausmą.
Kaip bebūtų keista, o gal ironiška, taip pašiepiamo mano gimtojo miesto publika atrodė stilingesnė ir skoningesnė, nei solistai ar net orkestro muzikantai scenoje. Tikriausiai esu senamadiška, bet kai klausai klasikos, tikiesi klasikinių reginių, ir visas Kauno valstybinis choras dar labiau paglostė mano meilę savo miestui. Ponios vilkinčios to paties audinio ir kirpimo kostiumėliais, suderintais papuošalais, gal kiek skirtingomis ar net juokingomis šukuosenomis ir kostiumuoti vyriškiai sudarė darnaus instrumento – choro įspūdį. Tuo pačiu metu, Valstybinio simfoninio orkestro damos buvo sąžiningai apsirengę juodai, tik kiekviena vilkėjo skirtingo stiliaus, epochos ir audinio drabužius, kas kartkartėm nepelnytai patraukdavo dėmesį labiau, nei atliekamas kūrinys.