Estetikos samprata… kaime
Kiekvienas grožį, estetiką supranta savaip. Tačiau didele dalimi tai priklauso nuo šeimos, kurioje užaugai, mamos, kuri kūrė namų jaukumą ir šilumą ir be abejo, nuo įgyto išsilavinimo. Neretai kaimo vietovėse, sodybose matome savitos stilistikos ir estetikos skulptūras, sodo dekorą. Vienį kuria savitas unikalias skulptūras, vaizduojančias nematytus gyvūnus, kiti puošiasi ornamentais iš antrinių žaliavų, pasisėmė idėjų savo projektams internete ar periodinėje spaudoje, treti gi, nesuka galvos ir prisiperka gipsinių ar betoninių skulptūros Lenkijos ar Lietuvos pakelės prekiautojų „turgeliuose“. Taip kaimuose „prisiveisia“ nykštukų, krokodilų, gulbių, pagamintų iš padangų, keistų personažų iš metalo skardinių ir t.t.
Ne visos šios dekoracijos kelia teigiamas emocijas ir yra vertos pasigėrėjimo. Dažnai jos sudaro kompozicijas su iš augalų suformuotais alpinariumais, vazoninių gėlių kompozicijomis, įvairios paskirties nameliais, lesyklomis ir inkilėliais. Neretai tokios sodybos atrodo chaotiškos. Praeiviai ar stebėtojai tokias puošmenas vertina ne dėl jų estetinės vertės, o už įdėtą darbą ir pastangas. Antai „matai kaip Marytė triūsė, kol visą šitą kalną vidury sodo supylė, gėlėm apsodino ir nykštuką iš turgaus vidury jų pastatė“. Bet ar vertėjo taip stangintis? Neretai naujakuriai iškasa, išrauna, suardo natūralų reljefą ir landšaftą, išlygina gruntą, išpjauna medžius, išravi piktžoles ir viską kuria iš naujo. Supila savo kauburėlius, prisodina savo augaliukų, kurie kokiuose nors tolimuose pasaulio kraštuose yra tokios pat piktžolės, kaip mūsų kiaulpienės ar kt.
Nedrįstu teisti ar spręsti, kodėl kai kuriose užsienio šalyse yra susiformavusi sodų ir gėlynų kultūra ir gyva, tęsiama tradicija, kuriant nuostabius sodus ir parkus, kurie turi savitą stilistiką ir kryptį, o mūsų gimtinėje žmonės nepasidomėję elementoriškais tokios veiklos pagrindais bando išrasti dviratį ir sukelia daugiau juoko, nei estetinio pasigėrėjimo? Gal kalta sovietinė tradicija, skelbianti, kad norint sukurti ką nors naujo, gero, pradžiai viską reikia sunaikinti, kaip tai buvo daroma su sodybomis ar ištisais kaimais po antrojo pasaulinio karo. Taip sunaikinant mūsų tautinės kultūros tradicijas ir žinias, kaip kurti ir turėti savitą, lietuvišką sodą, gėlyną ar mažutį parkelį prie namų.
Vilkija