Šis rytas išaušo, kaip begalė kitų rytų. Bet sėdus prie darbų akys užkliuvo už el. laiško – sveikinimo. Komercinis portalas, renkantis duomenis apie verslo subjektus atsiuntė sveikinimą. Šiandien suėjo 9 metai, mūsų šeimyniniam verslui, UAB, įmonei kurią įkūrėme kartu su vyru. Daug tai ar mažai – sunku spręsti. Žmonės mėgstantys statistiką teigia, kad jei įmonė įveikia pirmuosius metus, tai tikėtina, kad ji veiks dar tris. Kai išgyvena tuos tris, tuomet reiškia, kad sulauks ir penktojo gimtadienio. O suėjus veiklos penkmečiui – jau galima laukt ir dešimtojo gimtadienio. Folkloro dainose dainuojama „devyni metai – ne viena diena“. Taip, tikrai laiko tarpas buvo ne trumpas. Buvo visko, daug žmonių sutikome, daug darbų nudirbome, išmokome daug pamokų, sukūrėme darbo vietų. Optimistai pastebėtų mūsų laimėjimus, pesimistai – ne tokius sėkmingus projektus. Tačiau išgyvenome, nežiūrint to, kad mūsų gimtojoje valstybėje įstatymai keičiasi greičiau nei vėjo kryptis, darbo kodeksas vis dar skatina žmones „ieškotis šiltos vietelės biudžetinėje įstaigoje“ užuot kūrus verslą, o darbuotojas nors ir ginamas visokių įmantrių įstatyminių ir poįstatyminių aktų vis tiek liks kvailio vietoje, jei darbdavys – didelis koncernas, ar stambi įmonė, ir priešingai, jei įmonė nedidelė, keletas samdomų žmonių paspekuliavę savo teisėmis vis dar gali ją nesunkiai uždaryti.

Užsienio kapitalo įmonės vis dar trūkčioja pečiais investuodami Lietuvoje. Mes gi – pavydžiai dairomės į kaimynus, kodėl jiems viskas sekas geriau ir lengviau. Taip, senos patarlės sako, kad visada kaimyno žolė žalesnė. Kodėl Estijoje, taip skatinamas smulkusis verslas ir minimalus atlyginimas seniai ir be skandalų artėja prie Europos vidurkio. O mūsų šalyje, kaip tam senam tarybiniam animaciniam filmuke apie pažaduką, vis iš naujo kuriamos „gražios ateities vizijos“, kurios skamba maždaug „o dabar bus taip“. Verslo gigantai šūkauja „netrukdykite mums dirbti“ ir užuot laikęsi įstatymų, mieliau moka baudas už jų nesilaikymą, o smulkios įmonės išleidę į motinystės atostogas didesniąją dalį savo turimų darbuotojų sulaukia tikrintojų ir sankcijų.

Tebūnie. Skųstis lengviausia. Tad užuot dejavus ir vertinus aplinkybes, ar analizavus istoriją – žiūriu į priekį, puolu prie darbų ir priimu sveikinimus.

Liaudyje paplitę teiginiai apie raganų gyvenimo būdą dažniausiai yra iš piršto laužti, ir jei ūkininko ilgakasės dukros darželis pavyzdingai žydi rūtomis po langais, tai raganos gėlynai gerokai didesni, platesni ir skoningesni  – tai visi aplink vešintys miškai ir laukai, beje jos daržas ten pat. Dar raganų virtuvė ir buitis išsiskiria neįprastais patiekalais ir ingredientais. Jau kalbėjau apie stirnos stuburą, tad šį kartą apie komposto dėžės turinį. Neretas ūkininkas ar šeimininkė, apsirgusius maru pomidorus meta lauk. Pirmiausia tiem vargšam patamsėja lapai, tuomet jie nudžiūsta, nukrenta, vėliau toks pats likimas seka ir vaisius. Daržininkai pastebėję pirmuosius ligos simptomus, puola skabyti lapus, idant išsaugoti derlių kuo ilgiau ant krūmų, kad dar spėtų prinokt. O raganos gi, pamatę bėdą – rauna pomidorus velniop, jų vaisius nuskabo ir tempia į virtuvę, o stiebus – degina.

Veiksmas tęsiasi. Pasidėjus panosėj pilną kibirą žalių pomidorų ieškojau recepto… Ką čia ieškojau recepto, ką čia ieškojau, bandžiau pasitikrinti ingredientus ir proporcijas, bet pamačiau, kad nei velnio jo nėra interneto platybėse, o ir mano geltonoje receptų dėžutėje. Priešistorė tokia, kad prieš daugiau nei 5 metus, o gal dar seniau, gera bičiulė, drabužių kūrėja, ir siuvinėjimo stebukladarė Barbara Bartosevič padovanojo savo gamybos žaliųjų pomidorų džemo, kurio idėja ir receptą gavo iš savo bičiulės, klientės nepakartojamosios Julijos Janulaitytės. Tais pačiais metais, pagal anglišką receptą gaminau žaliųjų pomidorų pagardą (chutney), kuriuo šiek tiek nusivyliau, nes tai tebuvo žalieji pomidorai su obuoliais ir svogūnais. Taigi, draugės Barbaros padažiukas buvo daug gardesnis ir unikalesnis, ir naiviai tikėjausi, kad kažką panašaus rasiu interneto platybėse. Pasvajok, moterie. Visomis kalbomis visi blogai ir portalai užkišti tuo pačiu pomidorų džemo su citrina receptu…

O aš nebūčiau ragana, jei iš to pykčio, nesukurčiau kažko savo – naujo. Pradėjus burti ir gestikuliuoti rankomis – veiksmas įsibėgėja. Kadangi raganos būna tik pasakose, tai ir patiekalai, pagardai ir kiti gėriai randasi tuo pačiu principu. Taip pat ir šį kartą. Buvo tokia pasaka „Košė iš kirvio“, tai aš verdu padažą iš kirvio… Kitaip tariant iš tų žaliųjų pomidorų ir visko ką randu namuose ar darže. Kai užsibrėžiau pagaminti minėtą uogienę iš turimų ingredientų, nes citrinos nebuvo, pradėjus kunkuliuoti puodui „iš niekur“ atsirado konservuoto pusgaminio skirto „naminiam citrinų marmeladui“ paruošti (pjaustytos, kaitintos, konservuotos citrinos be priedų). Tai ką bičiuliai, pomidorai nebe vieni, kunkuliuoja jie su tomis citrinomis (ketinau jų nedėti apskritai iš pykčio, kad visi receptai su jomis). Maišau, pilu balzaminio acto, cukraus, žiupsnelį druskos… ragauju. Tada susmulkinu imbiero šaknų, sumalu cinamono žieveles ir porą vanilės ankščių, maišau, ragauju. Dar ne. Tada sugrūdu kardamono, gvazdikėlių, džiovintų aitriųjų pipirų, vėl ragauju. Jau artėja viskas prie tiesos, tik man per švelnu, tai įpilu gatavai savo pačios ruošto saldaus aitriųjų pipirų padažo. Ragauju. Viskas kaip ir neblogai, tik konsistencija nepatinka. Imu Mildą po pažastim, krepšį į kitą ranką ir einu lauk, pasidairyt. Parsinešu obuolių. Sutarkuoju šiaudeliais, beriu į kitą puodą, ir mąstau, kad dar kažko trūksta… ir matau po stalu iš Gudravio parsivežtas cukinijas. Puiku, sutarkuoju ir jas. Obuoliai su cukinija pukši, kvepia, beriu cukrų, cinamoną dar šlakelį balzaminio acto, dar džiovintos kalendros… Pagrūdu, kad konsistencija būtų vientisa. Suverčiu viską į vieną katilą ir stebiu, kaip pukši puodas, veržiasi tarsi iš po karštos lavos oro burbulai. Kunkuliuoja mano padažas, aš jį vėl ragauju, ir čia staiga užgriūva svečiai su guzeliu sūrio, kuris tiesiog ir skirtas mano uogienei, o tiksliau atvirkščiai. Žodžiu, svečiai paragavo, įvertino. Dar papupsėjo visas katilas ir sukrito į indelius žiemai. O gal rudeniui? O gal iki artimiausio kito bičiulių apsilankymo? Laukiam laukiam, ragausim toliau

Turiu dar begalę kitų prietarų ir tradicijų savo virtuvėje, tačiau pati tų reiškinių, veiksmų ir ritualų nesureikšminu, nes viskas vyksta intuityviai, savaime ir per daug negalvojant, tik jaučiant. Neretai  tai vadinama buitine magija, tebūnie. Taigi, kaip ir gyvenime, taip ir virtuvėje, kiekvienas veiksmas turi atoveiksmius, tad visi mano įsitikinimai, tikėjimai ir principai gyvenime, galioja ir virtuvėje.

Taip jau nutiko, kad prieš daugiau nei savaitę paslydusi per lietų nudardėjau laiptais ir teko pagulinėti lovoje. Turėjau progą apmąstyti ir įvertinti, ką dariau ne taip ir kodėl man likimas pakišo koją, praktiškai tiesiogine to žodžio prasme.  Žvelgiant į šviesiąją reikalo pusę, viskas įvyko labai sklandžiai ir sėkmingai, lyg ir niekur nesulūžau, tik suskilau, nesusižalojau ir žaizdų nereikia gydyti, tik kelios mėlynės ir skausmas strėnose vis dar primena apie nuotykį.

Gulinėdama skaudama nugara gydžiausi ir tradicinės medicinos priemonėmis ir fitoterapinėmis (prašom nemaišyti su homeopatija). Tepalai ir vaistai nuo skausmo padėdavo tik trumpam, o jų šalutinis poveikis pasireiškė ne tik man, bet ir mano žindomam  kūdikui. Taigi, ši patirtis mane išgąsdino labiausiai, tad visus cheminius vaistus trenkiau į šoną.

Susivaržius juosmenį palaikančiuoju korsetu ėmiau sukinėtis namuose, virtuvėje ir dairytis priemonių, kurios padėtų greičiau atsistoti ant kojų. Kas be ko, veiksmas iš miegamojo persikėlė į virtuvę.

Ir žinant, kad niekas niekada nenutinka šiaip sau… gavau iš tolimų giminaičių medžioklės laimikio „trupinių“. Artimieji ramino mane, kad net nebandyčiau siautėti su peiliais ir kardais virtuvėje, nes pernelyg intensyvi veikla gali pakenkti mano nugarai, bet jiems tai sunkiai sekėsi. O poreikis ką nors pagaminti buvo didelis, nes mano šeimyna buvo įsitikinus, kad namie „nėra ką valgyti“.

Žiūrint į skerdienos gabalėlius mane aplankė dejavu. O taip, mano rankose buvo stirnos sirdis ir stuburo gabalas su dubens kaulais! Kas galėjo pagalvoti, kad būtent taip man likimas pokštelės! Jei truputį domitės senoviniais, priešistoriniais gydymo metodais, tai tikriausiai žinote, kad kiekviena sumedžioto žvėries kūno dalis turi gydomųjų savybių, ir stebuklingas gydomasis poveikis pasireiškia būtent suvalgant tas žvėries kūno dalis, kurias jums pačiam savo kūne reikia gydyti ar stiprinti. Ir kadangi nesu vegetarė, tai stirnos kaulai su mėsa skubiai nukeliavo į puodą, paskui juos – rozmarino šakelės, čiobreliai, kvapieji ir kartieji pipirai, bei lauro lapai ir paskandinus visą šį gėrį vėsiame vandenyje puodas liko pupsėti ant ugnies. Kur buvę, kur nebuvę, nežinia iš kur ant stalo atsirado kelios šviežios bulvės ir morkos, o mano sausų ir birių produktų spintoje visada galima rasti kokių nors kruopų, tad šį kartą pasirinkau dailias, apvalias, laiko patikrintas ir nuglūdintas, su perlais Vytautės Žilinskaitės palygintas perlines kruopas. Ką dar į tą puodą žėriau jau nebepamenu, bet rezultatas džiugino visą šeimyną, o mano nugara pastebimai ėmė sveikti.

Atrodo buvau ne daugiau penkerių. Pamenu prosenelės palangę ant kurios turėjau privilegiją retkarčiais sėdėti, dažytą begale sluoksnių baltų aliejinių dažų, sueižėjusią, su atsivėrusiais plyšiais, ir ant jos augusį „Laimės medį“, mėsingais nedideliais apvalokais lapukais, trapiomis šakelėmis, stiebėsi jis į šviesą šiauriniame buto lange ir kone nesikeitė. Nesupratau ar jis auga, ar apskritai yra gayvas. Kuomet tėvai pagaliau pastatė mūsų šeimos namus, seneliai padovanojo Šv. Florijono skulptūrą, skaičiuojančią antrą šimtmetį, o proseneliai – „Laimės medį“ (crassula portulacea), kad namuose netruktų lamės. Mama medį persodino į didesnį vazoną ir apgyvendino namų orandžerijoje. Augalas šoktelėjo, pasistiebė, sutvirtėjo ir paaugo kone dvigubai. Bėgo metai ir medis pražydo. (Kas žino crassula portulacea, tikriausiai girdėjo, kad šis augalas dar vadinamas ir „senberniu“, nes prastai prižiūrimas nežydi.) Aišku, visoje šeimoje tai sukėlė nuostabą ir susižavėjimą, maži žiedeliai primenantys baltas žvaigždutes atrodė įspūdingai, kol… Kitą rytą sulaukėm močiutės skambučio ir sužinojom, kad prosenelis, gyvenęs kone ketvirtį gyvenimo viename kambaryje su šiuo augalu iškeliavo į Anapilį…

Metai po metų, Laimės medis džiugino savo žaluma ir karts nuo karto pasirodančiu vienu kitu žiedeliu. Vieną pavasarį jo kamienas ėmė keisti spalvą. Laiku pastebėtas ligos židinys nedelsiant buvo išpjautas, žaizda pabarstyta pelenais, trinta anglimi, ir pagrindinis kamienas su nemenku randu sugijo. Kiekvieną kartą laistant matydavos ta trūkstama dalis, ta buvusi žaizda primindavo apie save. Tuomet išvažiavo tėtis. Ne, jie nepaliko mūsų, greičiau buvo išsiųstas parvešti sotesnio duonos kąsnio ar geresnio rūbo, o trumpai tariant – uždirbti pinigų skoloms už šildymą padengti.

Atėjo naujas žmogus į šeimą, medis vėl pražydo. Nebežinojome, tai geras ženklas ar perspėjimas. Gimė sūnus. Medis kas žiemą pasidabindavo mažom baltom žvaigždutėm, kartais gausiau, kartais vos keletu. Tik dabar po truputį imu suprasti ką sakė medis. Jis dalino savo mažas šakeles ir mėtė į kitų gėlių vazonėlius, kur prigydavo maži nauji medeliai. Vienus jų išraudavome, kad leistų klestėti gėlėms senbuvėms, kitus – persodindavome ir padovanodavome. Dar kiti, likdavo namuose ir gausino laimės medžių gretas. Ir visai nesenai, gal prieš porą metų, pastebėjau, kad po paskutinio žydėjimo mūsų šeimos medis neatrodė laimingas ir klestintis, kaip kiekvieną pavasarį, išvydęs pirmuosius šiltus saulės spindulius, pajutęs pavasarinį vėją pro langą. Pirmas blogas ženklas buvo išmirę pomidorų daigai. Vėliau orchidėjos nupuvusiomis šaknimis… O tada, vidurvasarį nuvirto Jis. Mūsų meiliai vadintas baobabu (nes augo „pas babą ant lango”). Tiesiog ėmė ir nuvirto. Norėjosi verkti, tačiau kažkodėl tą reginį ėmiau fotografuoti…

Apraudojau vėliau. Tikriausiai natūralu, kad viskas keičiasi. Po pusmečio apžvelgiant visą mūsų orandžerijos želmeniją pastebėjau, kad nežinia kada, didelės, senos ir nuvargusios monsteros vazone klesti, bujoja ir žydi kitas laimės medis. Jis tikrai netyčia išaugo iš senojo numestos šakos. Tačiau mano bandymas jį išlaisvinti iš monstriškos draugijos buvo bevaisis. Šaknys buvo glaudžiai susipynę ir tiesiog virto iš nuo senumo sueižėjusio plastikinio vazono. Vargais negalais išgabenome šį puodą su augalais lauk, idant įvykdyti skyrybas. Žarstant žemes nuo susipynusių šaknų, ne kartą teko panaudoti ir sodininko žirkles. Mačiau, kad po šių skyrybų išgyvens tik vienas. Naujas žalias bujojantis svetimas, ar senas, nuskuręs ir pavargęs, bet pasitikintis savimi, galingas vietinis. Atskyriau ir nusprendžiau kuriam laikui juos įkurdinti sodo žemėje, po obelia. Atokiau vienas nuo kito. Tegu pasiilsi nuo slegiančios draugijos. Taip bėgo vasara. Vienas jų vargo, bet gyveno, o kitas laukė, nyko ir mirė. Artėjo ruduo ir sukulentus, tokius kaip Laimės medis reikėjo perkelti kur šilčiau, idant jų syvai šaldami su oru nenužudytų jų pačių. Taip naujasis Laimės medis, ruošėsi vidun, į šilumą iš rudeninių šalnų žnaibomo daržo dirvos. Be didelių ceremonijų, ūkiškai, skubos tvarka, kaip kokias vedybas „iš reikalo“ suorganizavome jam ir senojo Laimės medžio vazoną. Šiek tiek šviežios humusingos žemės, sauja smėlio ir jis jau soste.

Taip jis jau kelinti metai, klesti, žaliuoja ir džiugina akį. Tarsi tas pats, panašios formos, panašaus vešlumo… Ir niekas nežino, kad tai jau kitas, to senojo vaikas, tyčia ar netyčia prigijęs ir užaugęs. Ar kenkėjiškai nužudęs monsterą, ar išmintingai išgelbėjęs giminę ir giminės medžio istoriją?

Galvą skauda ne tik abiturientams, bet ir jų tėvams, kartais net seneliams ir proseneliams. Kurgi matyta, kad taip ilgai reikia laukti rezultatų, kraipo galvas žilagalvės močiutės, o jų anūkėliai dūsauja ir skėsčioja rankomis, nerasdami sau vietos, negalėdami nuspręsti ar vasara ieškotis darbo, ar sėsti mokytis papildomai, o gal užsirašyti į savanorius.

Į dabartinę situaciją pirmiausia žvelgiu mamos akimis, nes namuos kone kasdien matau besiblaškantį jaunuolį, vis dar nežinantį kas bus toliau. Ironiška, bet jis jau išlaikė stojamuosius egzaminus į pasirinktą specialybę, tačiau nors ir įvertinimai turėtų būti netrukus, teks palūkėti, norint sužinoti, ar jis galės studijuoti norimoje aukštojoje mokykloje, nes vis dar nepaskelbti visi abitūros egzaminų rezultatai.

Nenorėčiau veltis į diskusiją, kaip staiga, ir kodėl, mūsų nepakartojama švietimo ministrė prieš porą metų staiga nusprendė, kad norint įstoti į valstybės finansuojamą vietą aukštojoje mokykloje reikia privalomo valstybinio matematikos egzamino, kai likus porai metų iki mokyklos baigimo, nemažai moksleivių jau buvo nusprendę kur stos, ir matematikos nebesimokė taip nuosekliai, kaip jų bendraamžiai, ketinantys pasirinkti profesijas susijusias su tiksliaisiais mokslais. Ir tikrai sunku suvokti kodėl valstybinis abitūros matematikos egzaminas reikalingas anglų kalbos filologui tarkim Vilniaus universitete, ir nereikalingas architektui Vilniaus dailės akademijoje.

Kita keista tema yra fizinio lavinimo prilyginimas mokslui, o dailės dalykai vertinami tik įskaita. Nors vaikščioti, bėgioti ir apskritai judėti išmokome savaime, o pažinti meno pasaulį, vertinti, turėti estetinį supratimą ir gebėjimą vertinti tegalime išsiugdyti įgiję papildomų meno, architektūros, dizaino istorijos, estetikos ar net geometrijos žinių. Tikriausiai nieko keisto, kad dabartinė švietimo ministrė besistengianti fizinį lavinimą paversti privalomu kone kiekvieną dieną mokykloje, pati laiku nepasisėmė estetikos ir žinių apie grožį… Ar fizinis lavinimas yra ne švietimo, o sveikatos sistemos ir asmens higienos klausimas?

Grįžtant prie abitūros egzaminų, pasidairius į pasaulinę praktiką, būtų galima teigti, kad viskas čia gerai, visur baigiamieji rašto darbai keliauja į švietimo skyrius ar kitas institucijas, kad sulauktų nešališko, objektyvaus įvertinimo. Bet ar tikrai taip, kaip viskas vyksta yra geriausias ir teisingiausias būdas įvertinti jaunuolių žinias?

Šiandien, kai miestų ir miestelių gatvės alsuoja vasaros karščiu, visi nesusipratimai ir maišatis atrodo praeityje, kaip ir bet kokie gyvenimiški sunkumai. Bet vos prieš kelias savaites niekaip nesupratau, kodėl visi dvyliktokai turėjo būti vežiojami po kitas mokyklas ar gimnazijas, vien tam, kad išlaikytų vieną ar kitą egzaminą? Būtų galima suprasti atvejus, kada vyksta matematikos egzaminas ar kito dalyko, kuomet yra tikimybė nusirašyti. Tačiau kas gi galėtų nusirašyti rašto darbą, kuomet reikia samprotauti, pasinaudoti savo sukauptomis žiniomis, nuomone ir įžvalgomis, ar pademonstruoti šnekėjimo užsienio kalba įgūdžius. Ar mes taip ruošiame jaunus žmones sunkiems gyvenimo išbandymams? Ar būtina sukelti papildomą stresą, kurio tikrai pakanka baigiant 12 klasių? Tikiu, kad švietimo sistemos kūrėjai turi savų argumentų, kodėl reikia būtent taip. Tačiau ar kas susimąstė, kiek moksleiviai išgeria raminamųjų, kokios ligos dėl streso juos užpuola, kokie sveikatos sutrikimai juos kamuos visą likusį gyvenimą, vien todėl, kad egzaminus organizuojant siekiama sukelti papildomą stresą?

Prašau, pateikite bent vieną argumentą, kodėl kaip prieš dešimtmečius pedagogai, egzaminų stebėtojai negali atvykti į mokyklas, gimnazijas dalyvauti egzaminuose, o minias jaunuolių turime tąsyti po miestų ir rajonų švietimo įstaigas? Ar taip stengiamės sukelti vaikams daugiau streso, ar švaistyti ir taip kiauro biudžeto pinigus jų transportavimui?

Prieš kelias dienas skaičiau straipsnį apie tai, kaip vaikus išmokinti plaukti. Viena dažniausiai daroma nekantrių tėvelių klaida, yra vaiko įmetimas į šaltą vandenį, tikintis, kad jis savaime ims kapanotis, ir kaip šuniuką, pradės pats plaukti. Neretai tokie tėvelių eksperimentai įvaro visam likusiam gyvenimui baimę vandeniui, o ką jau ir bekalbėti apie plaukimą. Šiandieninė egzaminavimo sistema man labai primena būtent šią metodiką – metam į vandenį, gal plauks? Taigi reikia grūdinti, pratinti prie streso… Jei jau vaikai, nuo mažų dienų lankydami mokyklą 4 metus dienas leidžia su ta pačia mokytoja, toje pačioje klasėje, vėliau, neretai 8 metus juos lydi ta pati klasės auklėtoja ir staiga baigiant mokyklą, norint patikrinti jų žinias, mes imsim grūdinti ir pratinti prie ekstremalių situacijų, kurias jie patirs studijuodami ar dirbdami. Tai kodėl tuomet švietimo sistemos nereorganizuojame iš pagrindų? Gal tikrai vaikus nuo mažumės reikia grūdinti ir ruošti permainomis, o ne per vieną pusmetį, kuomet jų gyvenime ir taip daug streso, apsisprendimų ir dvejonių, prie viso to dar „įmesim į vandenį ir gal jie plauks“? O kas jei ne? O gal jiems kojas mėšlungis sutrauks, o gal širdis sustos nuo šalto vandens?

Sakot šiuolaikiniai vaikai labai išlepinti? O pasižiūrėkite į veidrodį, kaip jūs laikėte abitūros egzaminus? Ar ir jus taip tampė, mėtė ir vėtė, ar buvo dar sunkiau?

Pabaigai, pasidalinu savo tėčio, astrofiziko Gintaro Raudonikio, trečios kartos pedagogo nuomone, kuri sutampa su manąja: švietimo sistemą turėtų kurti ir organizuoti pedagogai  specialistai, kurie patys turi vaikų ir patiria kartu su jais visas mūsų politizuotų ugdymo institucijų klejones. Ir teiginiai, kad korepetitoriai padaro stebuklus, paruošia moksleivius egzaminams ir jie netikėtai visus dalykus išlaiko puikiai yra kone reklaminės žinutės, norint užsidirbti papildomai. O egzistuojanti gaji nuomonė, kad norint pasiekti gerų mokymosi rezultatų vaikus reikia bausti už blogus pažymius, kartais net fizinėmis bausmėmis, 21 amžiuje ugdo mankurtus ir į gyvenimą išleidžia dvasiškai suluošintus, neturinčius savivertės jaunus žmones, kuri tebus našta valstybei.

Nebepamenu, ar mano gyvenime tokios dienos buvo, ar rytai, ar sprendimus priėmiau vos nubudus, impulsyviai, ar vakarėjant, o gal brandinau kelias dienas? Sprendimų buvo daug, visi jie buvo nelengvi. Ir teisingus sprendimus pavykdavo priimti tik tuomet, kai negalvodavau apie aplinkinių nuomonę, visuomenės stereotipus ar aplinkybes. Teisingi sprendimai atėjo tuomet, kai galvodavau tik apie save ir savo gerovę. Skamba egoistiškai? Galėčiau pažerti eilę patarlių ar liaudies išminties perlų, apie tai, kad svarbiausia esame patys sau. Nesižvalgant į liaudies išmintį, patarles, pažvelkime į paprastą praktišką patarimą iš aviacijos, vien todėl, kad jis tikras ir logiškas, ir juo vadovaujantis išliksime. Stiuardesių kvalifikacijos kėlimo kursuose yra testas, o tame teste klausimas„jei jūs, kartu su savo vaiku, skrendant lėktuvu, patenkate į tokią situaciją, kuomet reikia užsidėti deguonies kaukę, nes nuo to priklauso jūsų gyvybė, kaip elgiatės? a) pirmiausia uždedate kaukę vaikui; b) kaukę užsidedate pats ir tik tada uždedate vaikui. Kuris atsakymas teisingas? Visi mes pirmiausia gelbėsime savo bejėgį kūdikį ar vaiką, žmogutį, dėl kurio, tikrąja to žodžio prasme, esame pasiruošę paaukoti savo gyvenimą. Ir štai jums – neteisingas atsakymas. Jūs vadovaujatės emocija, o ne logika. Nieko šventvagiško čia nėra, niekas neliepia rinktis iš dviejų išsaugotų gyvybių vieną. Paprasčiausiai, kaukės uždėjimas kitam asmeniui trunka šiek tiek ilgiau nei sau pačiam, ir pats neužsidėjęs deguonies kaukės jūs galite paprasčiausiai fiziškai nesuspėti išgelbėti savo vaiko, nes dėl deguonies stygiaus, kol kaukę dėsite jam, prarasite samonę. Net jeigu ir vaikui pavyks uždėti kaukę, o jūs pats nebespėsite – vaikas nebeturės kas toliau juo rūpinsis nelaimės atveju. Ar aišku?

Taigi, kiekvieną kartą (taikoma moterims), prieš deklaruodamos sau ir visuomenei, kad aukojate save ar savo gyvenimą dėl vaikų, pagalvokite dar kartą. Jūs nepasitikrinote sveikatos laiku nes rūpinotės vaikais? Jūs nesusitaisėte dantų, nes rūpinotės, kad mažieji išmokti sėstis ant puoduko? Jūs nenusiprausėte ir nesusišukavote, nes gaminote šeimai valgyti? Jūs nepailsėjote ir jums skauda sąnarius, nes valėte namus? BLOGAS ATSAKYMAS! Pirmiausia pasirūpinkite savimi, o tada aplinkiniais. Tik pasirūpinę savo sveikata, gerove ir savijauta galėsite teikti džiaugsmą ir meilę kitiems.

Tai nebuvo burnojimas. Tai nebuvo pastabos draugams ar artimiesiems. Jei kažkas priėmėte asmeniškai – tikiuosi neįsižeisite, nes šį įrašą dedikuoju sau. Atsisėdusi rašyti jaučiausi silpna, bejėgė, nemiegojusi ir susivėlusi. Bijojau kad įrašas primins savižudžio atsisveikinimą. Bet kol parašiau, pati atsakiau sau į klausimus. Tad jei jūs dar netikite savimi ir bijote, pamėginkite parašyti, kaip jaučiatės ir kodėl. Tuomet perskaitykite ir įspirkite sau į sėdimąją, jei dar nesupratote. Pavasaris! Apgobkite save minkštu pledu, pasidarykite sau puodelį šiltos arbatos, įkvėpkite nulyto pavasario oro ir pajusite, kad nieko nedarę dėl kitų jiems tapsite patrauklesnės, įdomesnės ir mylimesnės! Pirmyn!

Sunku pasakyti, kas nulėmė mano polinkį pagaliau nešioti sukneles. Gal mano vestuvinės suknelės konstravimo ritualas ir nuostabus nuotykis kartu su bičiule Barbara Bartosevič, gal dėstytojos darbas, gal amžius, gal dvi dukros? Tikrai neklausiau ir nelankiau begalės paskaitų, taip populiarių šiuo metu, apie moters nuolankumą ir sijonų nešiojimą, tačiau sutinku, kad šiek tiek tiesos tame yra. Net ir moterų sveikatos specialistai teigia, kad moteriai daug sveikiau nešioti drabužius, kurie nesuvaržo apatinės kūno dalies, leidžia natūralią temperatūros savireguliaciją, neapriboja kraujo apytakos. Žodžiu, tai tikrai sveikiau,  nei  sulysti į kieto denimo kelnes.

Taip likimas nulėmė, kad labai daug drabužių kas nors padovanoja, tad nekomplikuodama savo gyvenimo, dažniausiai juos ir nešioju. Bet kai pagaliau suaugau, supratau, kad kartais paprasčiausiai norisi susirasti kažką savo, asmeniško. Pastaruosius 15 metų vieną kitą „parėdką“ įsigydavau probėgšmais, pakeliui pasitaikiusiose parduotuvėse, nes labai nemėgstu apsipirkinėjimo – stumdymosi po parduotuves, ieškojimo bala žin ko. Esu konservatyvi ir dažniausiai žinau ko noriu ir ko man reikia, bet kartu ir išranki, tad užsukimas į parduotuvę man kainuoja daug nervų, nes dažniausiai tose „pakeliui“ pasitaikiusiose nieko nepešu.

Taip pradėjau karts nuo karto internete pasidairyti ir paskaityti apie vieną kita lietuvių drabužių kūrėjų, pasižvalgyti jų e-shopuose, nes man reikėjo MANO suknelės. Su savo problemiškomis kūno formomis rasti ką nors greitai, tikrai nelengva. Taip po kelis metus trukusių svarstymų, taupymo, gavus valstybinę stipendiją savo meno kūrinių ciklui, parodos atidarymui įsigijau Julia Janus kurtą suknelę. Neskaičiavau kiek kartų žiūrėjau į jos nuotrauką internete, kai vieną rytą nusprendžiau, kad man jos reikia skubiai. Nuo tos dienos, minėta suknelė mane lydėjo visomis įsimintinomis 2015-ųjų progomis. Puikiai krentantis audinys, originalus kirpimas. Ji tapo mano „išeigine“ suknele.

Į Justės Kondratės – „Šarka“ prekinio ženklo sukneles dairiaus jau senai. Ir internete, ir pasitaikius progai gyvai. Man patiko autorės požiūris į trikotažą, nesudėtingos lakoniškos formos, parenkami dailiai krentantys audiniai. Bet kažkas vis sulaikydavo nuo naujo pirkinio, tikriausiai suknelė man dar nebuvo sukurta. Tiesa pasakius, visi sukurti drabužiai būdavo skirti dailių formų grakščioms merginoms, o ir modeliai ant kurių buvo pristatomi drabužiai pasižymėjo dailia, liekna figūra, išskirtiniais veido bruožais. Aš nesijaučiau jiems artima, laikau save labiau pranykstančia minioje. Mano, kaimo mergaitės, raudonskruostis veidas ir obuoliška figūra tikriausiai reikalavo truputį kitokio drabužio. Jis turėjo arba pasakoti savo istoriją, kuri papildytų mano asmenybę ir išvaizdą, arba nesakyti nieko, tik pabrėžti, kad tai aš ir suvynioti mano didelį kūną. Taip stebėdama Justės kūryba pamačiau JĄ. Iš pažiūros tai paprasto kirpimo trikotažinė ilga suknelė, tačiau ją pamačiusi supratau, kad noriu ją dėvėti, o ne ją turėti. Šiaip ne taip, tarsi per kokius išpardavimus alkūnėmis ir visomis kitomis pastangomis, ką tik leidžia socialiniai tinklai, suknelę užsisakiau ir po keleto dienų autorės sesuo man nepatikliai ją atidavė. Pasirodo, buvo susitaręs būrelis norinčiųjų, ir visos jos sutartinai tikėjo, kad suknelė man netiks, kad aš ją matuosiuos ir man kažkas klius ir t.t. ir pan. Taigi, visų nusivylimui suknelę pasiėmiau net nesimatavus, nes žinojau, kad tai suknelė man. Ir tikriausiai kalta intuicija, ir tikrai nė karto nesuabejojau šiuo pirkiniu. Ačiū, Juste, už tai ką ir kaip kuri!

Tokie teiginiai mane ėmė neraminti stebint taikomąjį meną. Grynuosiuose, vaizduojamuosiuose menuose yra sunku surasti tą bendrai priimtiną tobulybės etaloną, tačiau su taikomuoju menu gana dažnai yra bandoma primesti tobulumo sąvoką, pamirštant, kad siekiant tobulybės yra prarandamas unikalumas.

Skausmingai ir keistai tokie dalykai jaučiami ne tik  mokantis aukštosiose mokyklose taikomųjų menų, bet ir parodose ar jau patyrusių kūrėjų darbų vertinimuose.

Visuomenės įdiegtą standartų sistemą labai gerai atspindi posakis „kad ir ne žmoniškai, bet vis kitoniškai“. Tai rodo, kad visuomenės ląstelei, o ir visai visumai yra nepriimtinas išskirtinumas. Kodėl? Manau todėl, kad išskirtinumo, unikalumo negali vertinti, jei neturi „špargalkės” ar instrukcijos, kaip tai daryti, ypač jei trūksta išprusimo, žinių, gebėjimų ir įgūdžių.

Ir aš drįstu teigti, kad menkai vertinantys kitų kūrybą, veiklą ar išvaizdą, neretai tai daro dėl asmeninių kompleksų ar išgyvenimų, pavydo. Paprasčiausiai, jei nėra etalono ar vertinimo instrukcijos, individas kitą individą ar jo kūrybą pirmiausia lygina su savimi, ir jei skirtumas yra akivaizdus, tuomet žemesnio intelekto asmuo kito kūrybą vertins neigiamai vien todėl, kad ji yra kitoniška.

Taigi, visus šiuos filosifiniu išvedžiojimus dėstau ne siekdama parašyti traktatą, o matydama nuostabius žmones, kūrinius, reiškinius aplink, stebiuosi kaip daugelis dalykų nuvertinama ir sumenkinama, nes neatitinka esamų ar nesamų standartų, sunkiau suvokiama, reikalauja papildomo dėmesio, žinių ir patirties, kad suprastum reiškinį ar kūrinį apskritai.

Nusilipdau aš savo bliūdą. Jis visapusiškai netobulas, gaučiau 3 su minusu jei bandyčiau pristatyti jį kaip meno ar tik kaip meistrystės tvarinį. Tačiau man jis šiltas, mielas ir unikalus, nes žinau, kad nuo pradžios iki pabaigos jis maitinosi mano rankų šiluma, kaito ugnyje ir gimė toks nepaprastas, ir tokio paties niekur nerasi. Jei nori tobulo bliūdo – eini į prekybos centrą ir perki kinietišką, atitinkantį standartus ar tobulybės sąvoką, kas bus – vienas iš milijono tokių pat bliūdų. Stebėdama buitį pastebėjau, kad vienas kitas namų rakandas ar indas praslysta pro technologo ar kokybės kontrolieriaus žvitrias akis ir pasiekia mus, galutinius vartotojus kreivas, šleivas, bet mielas ir unikalus. Tad mylėdama unikalius, nepakartojamus žmones, ėmiau mylėti ir unikalus, kitokius, išskirtinius daiktus, ne tokius, kaip visi, ir kiekviena netobulybė mane žavi, kaip kiekvienas unikalus žmogus.

Kai mokiausi J.Naujalio meno mokyklos dailės skyriuje (dabar Kauno dailės gimnazija), sužinojau šią sąvoką ir patyriau jos reikšmę. Paprasta: mokykla turi savo „fondus“, kur kaupiami mokinių meno kūriniai metodiniais, edukaciniais tikslais. Buvom tik ką įstoję žiopliukai, kai antspaudėlis ant tavo grafikos lakšto ar piešimo „studijos“ buvo kažkas panašaus į papildomą įvertinimą, kai už semestro grafikos darbus per peržiūras gavai maksimalų įvertinimą, o tavo kūrinėlis keliauja į mokyklos fondus, kaip puikaus mokinio, puikaus kūrinio pavyzdys. Vaikams kartais suskausdavo širdelę, kad visą trimestrą ar semestrą kamuoto linoleumo raižinio atspaudą jie praranda visiems laikams, bet maišto akcijų tarp mažamečių nepasitaikė. O tėveliams, kurie kartais ir nepamatydavo, ką vaikas veikė visą pusmetį, mokytojai rekomenduodavo užsukti į peržiūras ir pasigrožėti, ne tik savo, bet ir kitų vaikučių kūrinėliais. Ironiška, bet darbo metu, visi tėveliai tik ir lekia į mokyklas žiūrėti ką pripeckiojo jo atžala ir visa jo klasė…

Pamenu, apie mistinę „fondų“ neteisybę buvau girdėjus dar iš mamos ir senelės. Kartkartėm būdavo liejamos nuoskaudos: „ir patį geriausią atspaudą“, „labiausiai vykusią ir mažiausiai kreivą lėkštę“, „tą senelio  portretą, kurį tapiau kelis mėnesius“– viską pasiėmė į „fondus“. Kol buvau vaikas ir manęs tai nepalietė tiesiogiai – nesureikšminau šių kalbų. Pirmas kartas, kada tikrai suskaudo, buvo ar ne aštuntoje klasėje. Per grafikos pamokas kūrėme atvirukus Kalėdoms. Mokytoja, tikriausiai siekdama kuo didesnio mokinių atsidavimo darbui, nuoširdumo, pasufleravo, kad vaikai galėtų kurti vardinius, dedikuotus atvirukus savo brangiausiems žmonėms. Atvirukus kūrėme tušu ir plunksna, tad tiražavimas tokių kūrinėlių nebuvo itin paprastas, o kompiuterių, skaitmeninės fotografijos tais laikais apskritai nebuvo. Taigi nusprendžiau sukurti atviruką mamai. Kaip šiandien pamenu, savo veidą ir ašaras per peržiūras, kai pamačiau ant atviruko antspaudą su žodžiu „fondai“. Nebūčiau pagalvojus, kad dovaną, kurią kūriau mamai, pačių gražiausių žiemos švenčių proga galiu taip greitai ir staiga prarasti. Iki Kalėdų buvo likę dar porą dienų, tačiau balto it sniegas popieriaus, tais laikais, už jokius pinigus niekur nebūčiau gavus per tokį trumpą laiką, o kur dar visas įmantrus sulankstymas su įpjovomis ir ažūru. Po šio nusivylimo, sėdėjau kelis vakarus iki išnaktų ir nesėkmingai bandžiau atkurti savo „šedevrą“. O pikta buvo dar ir todėl, kad įvertinimas buvo tik 8 balai. Niekaip nesupratau, kodėl darbelis keliauja į fondus, o klasiokai, gavę aukštesnius įvertinimus, neturėjo nieko aukoti „mistiniam drakonui“.

Iki pat baigiamųjų metų elgiausi atsargiai ir nesistengiau mokykloje kurti nieko tokio, ką atimant skaudėtų. Visi darbeliai, kurie buvo kuriami nuoširdžiai, likdavo namie ir mokyklos nepasiekdavo, kad neduok Dieve, kas neatimtų… Pabaigus 11tą klasę išsaugojau atrodo visus savo tapybos darbus, ir vieną, kuris paliko didelį įspūdį tėvams, kone kvadratinio metro ryškiaspalvę drobę, tapytą aliejiniais dažais, pavadinimu „Miesto jaunimas“ pasibaigus mokslo metams nusprendžiau padovanoti mamai gimtadienio proga ir užrašiau dedikaciją didelėmis raidėmis antroje paveikslo pusėje.

Ir rudeniop pradėjau paskutinius metus mokykloje. Kaip ir visi dvyliktokai dailės mokykloje turėjome atlikti diplominį darbą ir jį apginti. Užduočiai vadovavo puiki dėstytoja, dailininkė ir pedagogė R. Staškevičiūtė, o kūriniui pasirinkau M. Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ iliustraciją, pavadinimu „Šėtono puota“. Tai buvo 3 kv. m. figūrinė kompozicija, kurios centre puikavosi visa geltona, persikreipusi, nuoga Margarita. Kadangi buvome išskirtinė 50-toji gimnazijos laida, mūsų diplominiai darbai buvo eksponuojami M.K. Čiurlionio dailės galerijoje – parodų rūmuose. Taigi, atgabenus savo „paveiksliuką“ ir pakabinusi ant sienos tik iš apkalbų sužinojau, kad mano darbas nepatinka tuometinei gimnazijos direktorei D. Palukaitienei. Paveikslas jai pasirodė nevykęs, jame vaizduojama pornografija, per daug atviros spalvos ir t.t. ir pan. Ir tik dėstytojų apgintas jis liko kaboti ekspozicijoje. Nors paroda jau buvo įvykusi, baiginėjantis mokslo metams teko savo diplominius darbus apsiginti dalyvaujant komisijai ir VDA atstovams. Tada dar kartą teko eksponuoti savo išsišokėlišką tapybos darbą ir pademonstruoti visuomenei. Visi kūriniai, kuriuos tą kartą turėjau parodyti, neužpildė ekspozicijos ploto ir vadovė rekomendavo atsigabenti keletą ankstesnių metų kūrinių. Taip mamai jau padovanotas „Miesto jaunimas“ po metų kabėjimo namuose grįžo į mokyklą. Apgynusi diplominį darbą gavau aukščiausią įvertinimą, o kadangi mano puikiai įvertintas kūrinys nepatiko direktorei, į „fondus“ vėl nukeliavo dovana mamai.

Kiti susidūrimai su „fondais“ vyko jau studijuojant Kauno kolegijos Vienožinskio menų fakultete (tuomet – Aukštesnioji Kauno meno mokykla). Peržiūrose eksponavau 4 senovinių paveikslų kopijas, kurias kūrėme visą semestrą, ir gavusi itin žemą įvertinimą, išgirdau, kad mano darbai paimami į fondus. Tuo metu tikrai įpykau, nes mokiausi mokamoje vietoje, ir studijos kainavo nepigiai, o paveikslai buvo sukurti naudojant savo lėšomis įsigytas priemones. Tad nieko nelaukdama, susirinkusi tapybos darbus nuskuodžiau į studijų tarnybą ir parašiau prašymą akademinių atostogų, kad nereikėtų atsisveikinti su tiek vargo kainavusiais kūriniais. Grįžus į studijas toje pačioje mokymo įstaigoje istorija pasikartojo. Šį kartą mokiausi dailės pedagogikos ir visa mano sukurta „metodinė dailės medžiaga“, ką sudarė pora pintų lietuvių liaudies juostų, pinikų technika sukurta rankinė, keli maži gobelenai, mezgimo pavyzdžiai, viskas sukurta iš savo medžiagų ir priemonių taip pat turėjo keliauti į fondus. Laimei ar nelaimei, atliktų užduočių neįskaitė, nes nepatikėjo, kad visas semestro užduotis atlikau per nepilną mėnesį sėdėdama vakarais namie su vaiku. Taip darbeliai liko man, o aš pati „pabėgau“ (įstojau) į VDA.

Buvo ir čia ne viena istorija su „fondais“, bet matyt ne taip stipriai skaudėjo, o ir grafika – tokia sritis, kai atspaudai tiražuojami, tad gali pasidalinti egzemplioriais ir su mokymo įstaiga. Taip pat, grafikos spaustuvėje mums tereikėdavo sukurti raižinius ir atsinešti popierių atspaudams, o dažus darbui – mums nupirkdavo institutas. Gal ir buvo keista, kad katedros fondai slėpėsi mažoje palėpėje, o ten nukeliaudavo ne vienas glėbys mūsų kūrinių kas semestrą. Taip pat, gal pasigesdavome tų išgarsintų ir skambių pavyzdžių, apie kuriuos pasakojant mus ugdė. Kaip vienas ar kitas, dabar žinomas menininkas atliko panašias užduotis kaip mes tuomet.

XXI a. tikrai nesunku savo kūrinius nufotografuoti ir turėti bent gerą, kokybišką nuotrauką to, kas atiteko mokymo įstaigai. Nebesusimąstydavau, kaip tie fondai laikos, koks likimas ten nukeliavusių kūrinių. Prieš kelis mėnesius apsilankius savo buvusioje mokykloje – Kauno dailės gimnazijoje, nugirdau šnekas, kad anksčiau fondai buvo kaupiami netvarkingai, moksleivių darbai ten buvo susilamdę, pageltę ir kitaip nukentėję, tad spėju nemažai jų iškeliavo į perdirbamas šiukšles…

O šiandien mane ir maloniai, ir nemaloniai nustebino žinutė iš sesers, kuri yra medicinos doktorantė. Šiuolaikinių technologijų dėka gavau interjero kuriame kabojo mano grafikos darbas „Žmonės žiema miega“ nuotrauką. Kūrinys atspaustas ant rankų darbo popieriaus vandens pagrindo dažais. Tokių atspaudų su šiuo kartono raižiniu buvo sukurta tik 2, jie atspausti ant rausvai pilko, pagaminto iš senų sovietinių laikraščių sumaltos masės rankų darbo popieriaus. Paveikslui daugiau nei 10 metų, ir sukurtas jis studijų VDA metu. Nors rankų darbo popierių gaminau savarankiškai ir šios užduoties nebuvo studijų programoje, klišė buvo sukurta paskaitų metu, todėl ir kūrinys buvo eksponuotas peržiūrose ir nusėdo grafikos katedros fonduose. Ir štai, matau aš jį visame gražume, sesers nuotraukoje, darytoje šį rytą, Kauno klinikų širdies kraujagyslių chirurgijos klinikoje. Tiesą pasakius, visai maloni šiluma užplūdo krūtinę. Jau vien todėl, kad šis ciklas buvo sukurtas būtent mąstant apie žmogaus kūną, gijimą ir sveikatą. Pirmieji darbai buvo netgi padovanoti vienai žinomai pediatrei, už pagalbą gelbėjant mano sūnaus sveikatą ir gyvybę. Tačiau būtent šis kūrinys buvo likęs dailės institutui. Viskas kaip ir neblogai. Tačiau sesers žinutė turėjo ir tekstinę dalį, kurioje ji klausė manęs, ar čia ne mano kūrinys. Truputi nustebau, nes būdama jaunesnė, labai mėgau visur raityti savo parašus. O šis paveikslas neturėjo jokių inicialų ar tekstinės informacijos po stiklu. Pamenu, kad atiduodant į fondus grafikos atspaudus atliktus ant rankų darbo popieriaus, pasirašinėjau tik ant pasporto, o kai kuriais atvejais – kitoje pasporto pusėje. Jokia rašymo priemonė nerašė ant grubaus, grublėto, medžio žievę primenančio rankų darbo popieriaus paviršiaus.

Žodžiu – yra kaip yra. Kabo mano paveikslas klinikose, kuris nežinau kaip ten atsirado ir kada, taip pat be jokių skiriamųjų inicialų ar ženklų.

Taigi grįžtant prie minties apie „fondus“. Atleiskite brangūs dėstytojai, kolegos ir kiti pedagogai, koks tų fondų tikslas? Kokio velnio tie moksleivių ir studentų kūriniai kaupiami ir grūdami į palėpės lentynas ir pan.? Mano žiniomis, bent vienos Kauno švietimo įstaigos fondai tikrai tarnavo, kaip nemokama dailės kūrinių parduotuvė/galerija jos dėstytojams. Iš čia būdavo galima pasirinkti patikusį studento darbą savo namų interjerui ar tetos jubiliejui dovanų… Dailės gimnazijos fondai prieš beveik 25 metus, buvo atverti užsienio geradariam – už tuo metu lietuvio akims pasakiškas sumas, kurios šiandien yra juokingos, buvo parduotas ne vienas skirtingos vertės meno kūrinys, iškeliavęs į kitas šalis nežinoma kryptimi.

Nežinau kaip yra su VDA KDF fondais. Baigusi mokslus, kartą lankiausi studijų tarnyboje, kur ant sienos, pagarbiai kabojo mano grafikos darbas „Laivos“, skirtingų jo variantų buvo sukurta ar ne 8 vnt., tai daugiasluoksnis atspaudas, kurio klišės buvo sukurtos keliomis skirtingomis technikomis. Gražus rėmas, derantis pasportas, matosi mano parašas – kaip ir neturiu kuo skųstis. Bet šios dienos įspūdžiai mane privertė susimąstyti ir kviesti kolegas atvirai diskusijai. Ar tikrai viskas teisinga? Ar tiek daug meno kūrinių reikia nepagrįstai sugrūsti į lentynas palėpėse, vėliau vienus jų – mesti lauk, kitus dovanoti, pardavinėti? Ar ne logiška būtų, kad dalyką dėstantysis pedagogas galėtų pasitenkinti tik kūrinio nuotrauka, ar esant reikalui, paėmęs darbą į fondus, turėtų prie jo pridėti lydraštį kolegoms, tarkim, kuo šis kūrinys ypatingas, kodėl jis naudingas kaip toks, ateities studentams, ar jis yra išskirtinai aukštos meninės vertės ar meistrystės pavyzdys ar priešingai, yra visiškai netinkamas konkretaus kurso, konkrečios specialybės užduoties atlikimo atvejis?

Jei kalbėtume apie tai, kad gauname nemokamą mokslą, tuomet kodėl visos priemonės yra perkamos tėvelių uždirbtomis lėšomis, o ne švietimo įstaigoms skirtomis. Kodėl studentai, mokantys už mokslą taip pat privalo palikti savo kūrinius mokymo įstaigai. Kokios yra šių surinktų kūrinių autorinės teisės? Ar autorius yra mokymo įstaiga, ar dėstytojas, ar moksleivis – studentas? Kodėl kitose mokymo įstaigose, ne meninės pakraipos, jokios apčiuopiamos duoklės niekas iš moksleivių nereikalauja? Ar dėstytojai ir toliau į šį klausimą numos ranka ir pro pirštus žiūrės, kaip vieni studentai savo darbus vagia iš fondų, ar bėga iš peržiūrų apsikabinę savo kūrinius, o gal net padeginėja ant sienos ekspoziciją?! Žinau, kad buvę ir tokių atvejų… Taigi?

Sveikas rugsėji. Niekuo tu mūsų šį kartą nenustebinai, gal nebent vakar dienos kaitra. Nespėjau nufotografuoti sūnaus, kuris mokykloje pasitiko paskutinę savo rugsėjo pirmąją, dukros, kuri su žirniukais ir baltais kalnieriukais puošta tamsiai mėlyna suknele ir rože rankose ištipeno į darželį pas naują auklėtoją. Nespėjau, o gal nenorėjau šiais potyriais dalintis socialiniuose tinkluose, nes ten buvo pilna visų bičiulių ar tolimesnių draugų vaikų nuotraukų. Tad dalinausi savo pojūčiais ir patirtimi – tuo kas mane supo. Atvira Ferninand Manthey pianino klaviatūra ir natiurmortu ant jos – knygele su pomidoru.

Ar visuomet svarstome, kuo dalinamės? Manau šiandien tai taip pat, kaip „pasakiau nepagalvojęs“. Ar dažnai ištrinate jau parašytą tekstą užuot publikavę? Ar tai sveika savitvarda ar kompleksai? Ar mes privalome viską, ką pagalvojame, pamatome ir pajuntame perduoti kitiems?

Tiek socialiniuose tinkluose, tiek žiniasklaidoje gausi tikro, pamatuoto antipozityvo, kuris srūva nesustabdomas, kaip nuotekos iš kiauro bako. Aš nekalbu apie publicistus, kurie savo kandžiomis pastabomis sodrina eterį. Aš – apie kiekvieną mūsų. Ar visuomet verta dalintis savo išgyvenimais, pastabomis apie praeito šimtmečio privalumus okupacijoje? Ar verta dalintis nedraugiškos gretimos valstybės propagandiniais skiedalais, kurie nepatikrinti kelia žmonėms paniką ir baimę. Mes ne tik nejučiomis patikime pasakomis apie milžinų kapų archeologinius tyrinėjimus ar eilinę ateivių invaziją Rusijoje. Mes nejučia prarandam savisaugą, semiam rieškučiomis tą radioaktyvią informaciją ir platinam, perduodam ją. Akimirką mums atrodo svarbu. O, matot, aš irgi žinau, kad „pasaldinta gazerofke“ kainavo 3 kapeikos, ar tarybiniai žaislai buvo tokie, o ne kitokie, tačiau stengiuosi to nekartoti, nepriminti. Gal vienintelis tikrai gražus ir įdomus dalykas, beje nesusijęs su sovietmečiu, tačiau jam priskiriamas tai pasitikėjimas vaikais ir vieni kitais, kuomet pažadas užeiti ar susitikti buvo šventas, garbės žodžio reikalas ir nereikėdavo visko 10 kartų derinti ar tikrinti telefonais, mobiliais ar ne. Bet visas pasaulis kažkada gyveno be šiuolaikinių komunikacijos priemonių ir tai nėra sovietų nuopelnas.

Pajutau save jau kuris laikas išjunginėjančią iš socialinio tinklo srauto žinutes parašytas kirilica. Atleiskit man, ukrainiečiai, bet ir jūsų informacija nunyksta iš mano naujienų srauto, nes ukrainietiškai nesuprantu. Mano tikslas – tik atsiriboti nuo pamazgų turinčių tarybinį kvapą. Deja, rusų kalbos mokiausi nuo darželio, pirmoje klasėje jau rašėme ir skiemenavome rusiškai, kai kurie net geriau nei gimtąja kalba. Netgi savo sūnų „užrašiau“ į rusų kalbos pamokas (sekančios po anglų), deja ne todėl, kad šią kalbą vertinčiau, ar todėl, kad yra tikrai mano vertinamų rašytojų, kilusių iš tos šalies. Vienintelis mano argumentas „kodėl“ buvo „pažink savo priešą“. Kiek norite cituokite Grebenščikovą ar Makarevičių, Dostojevskį, Bulgakovą ar Puškiną – jie nekalti dėl to, kad jų tauta išsigimė. Išsigimė ne tik pažemindama ir niekindama kitus, bet ir degraduodama, sugesdama pati iš pašaknų. Paskutinius 100 metų kruopščiai buvo kuriama naujoji Rusija. Mistinė imperija, kurios šlovė grįsta pasakomis ir nebūtais dalykais, melu ir prievarta, smegenų plovimu ir diktatūra. Tokia dabar didžioji Rusija. Šalis praradusi savo savivertę, istoriją ir didybę dar XXa. pradžioje.

Nesiųskite man žinučių, nesidalinkite portalų pranešimais ir linksmais paveikslėliais, jei tikitės, kad atkreipsiu dėmesį. Virtualioje erdvėje elgiuosi kaip savo darže. Jei matau akivaizdžiai pavojingus augalus, piktžoles ar kitas nenaudingas kultūras – jas šalinu. Šalinu, nes žinau, kad mes nesutarsime, kad esam vieni kitiem ne pakeliui. Ne darže, o patvoriuose, leidžiu keroti garšvom, dilgėlėm ir kitiem augalam, nes neretai juos naudoju maistui ar vaistui, tačiau leidžiu jiems likti tik ten, kur jie man netrukdo.

Taip ir visas informacinis srautas – stengiuosi jį ravėti ir prižiūrėti, kiek leidžia laikas. Tačiau viską, kas susiję su rusų kalba – metu lauk. Žinias iš tos šalies mieliau skaitau lietuviškai ar angliškai, su analitikų, žurnalistų, žinovų pastabomis. Rekomenduoju tiems, kurių profesija nėra tiesiogiai susijusi su šios priešiškos šalies politinio lauko stebėjimu, mūsų šalies saugumu ar kitais neabejotinai svarbiais klausimais ignoruoti viską, kas rašoma rusų kalba.

Dabar – ruduo, saulėtų dienų nusimato mažiau, todėl neleiskite savo padangės teršti rusiškais skiedalais. Giliai įkvėpkime gaivaus lietuviško lietaus nuprausto oro ir pulkime prie darbo.