Gali nusipirkti drabužį, bet ne jausmą
Niekada nemaniau, kad rašysiu viešai apie tai ką pirkau. Nemaniau, kad leisiu kam nors atidaryti mano drabužių spinta ir komentuoti mano apdarus. Ne todėl, kad turiu kažkokių keistų įsitikinimų. Paprasčiausia, visuomet buvau apvali, drabužis man turi tarnauti, neužgožti manęs, netrukdyti man, tad maniau, kad mano spintos turinys niekam neįdomus, nes tai per daug intymi, o gal priešingai, ūkiška sritis. Daug mano pažįstamų žmonių neįsivaizduoja manęs be džinsų. Tikra tiesa, kad po trečiojo vaiko gimimo sutilpimas į džinsus man buvo tarsi kažkokia šventė. Džinsus nešioju nuo penkerių. Nors ir tuomet, kai augau, buvo gūdus sovietmetis, mano tėtis, užkietėjęs Hipis (taip jį Čikagos lietuvių bendruomenė ir vadina) pas spekuliantus gavo pirkti mano pirmuosius „Avis“ džinsus.
Sunku pasakyti, kas nulėmė mano polinkį pagaliau nešioti sukneles. Gal mano vestuvinės suknelės konstravimo ritualas ir nuostabus nuotykis kartu su bičiule Barbara Bartosevič, gal dėstytojos darbas, gal amžius, gal dvi dukros? Tikrai neklausiau ir nelankiau begalės paskaitų, taip populiarių šiuo metu, apie moters nuolankumą ir sijonų nešiojimą, tačiau sutinku, kad šiek tiek tiesos tame yra. Net ir moterų sveikatos specialistai teigia, kad moteriai daug sveikiau nešioti drabužius, kurie nesuvaržo apatinės kūno dalies, leidžia natūralią temperatūros savireguliaciją, neapriboja kraujo apytakos. Žodžiu, tai tikrai sveikiau, nei sulysti į kieto denimo kelnes.
Taip likimas nulėmė, kad labai daug drabužių kas nors padovanoja, tad nekomplikuodama savo gyvenimo, dažniausiai juos ir nešioju. Bet kai pagaliau suaugau, supratau, kad kartais paprasčiausiai norisi susirasti kažką savo, asmeniško. Pastaruosius 15 metų vieną kitą „parėdką“ įsigydavau probėgšmais, pakeliui pasitaikiusiose parduotuvėse, nes labai nemėgstu apsipirkinėjimo – stumdymosi po parduotuves, ieškojimo bala žin ko. Esu konservatyvi ir dažniausiai žinau ko noriu ir ko man reikia, bet kartu ir išranki, tad užsukimas į parduotuvę man kainuoja daug nervų, nes dažniausiai tose „pakeliui“ pasitaikiusiose nieko nepešu.
Taip pradėjau karts nuo karto internete pasidairyti ir paskaityti apie vieną kita lietuvių drabužių kūrėjų, pasižvalgyti jų e-shopuose, nes man reikėjo MANO suknelės. Su savo problemiškomis kūno formomis rasti ką nors greitai, tikrai nelengva. Taip po kelis metus trukusių svarstymų, taupymo, gavus valstybinę stipendiją savo meno kūrinių ciklui, parodos atidarymui įsigijau Julia Janus kurtą suknelę. Neskaičiavau kiek kartų žiūrėjau į jos nuotrauką internete, kai vieną rytą nusprendžiau, kad man jos reikia skubiai. Nuo tos dienos, minėta suknelė mane lydėjo visomis įsimintinomis 2015-ųjų progomis. Puikiai krentantis audinys, originalus kirpimas. Ji tapo mano „išeigine“ suknele.
Į Justės Kondratės – „Šarka“ prekinio ženklo sukneles dairiaus jau senai. Ir internete, ir pasitaikius progai gyvai. Man patiko autorės požiūris į trikotažą, nesudėtingos lakoniškos formos, parenkami dailiai krentantys audiniai. Bet kažkas vis sulaikydavo nuo naujo pirkinio, tikriausiai suknelė man dar nebuvo sukurta. Tiesa pasakius, visi sukurti drabužiai būdavo skirti dailių formų grakščioms merginoms, o ir modeliai ant kurių buvo pristatomi drabužiai pasižymėjo dailia, liekna figūra, išskirtiniais veido bruožais. Aš nesijaučiau jiems artima, laikau save labiau pranykstančia minioje. Mano, kaimo mergaitės, raudonskruostis veidas ir obuoliška figūra tikriausiai reikalavo truputį kitokio drabužio. Jis turėjo arba pasakoti savo istoriją, kuri papildytų mano asmenybę ir išvaizdą, arba nesakyti nieko, tik pabrėžti, kad tai aš ir suvynioti mano didelį kūną. Taip stebėdama Justės kūryba pamačiau JĄ. Iš pažiūros tai paprasto kirpimo trikotažinė ilga suknelė, tačiau ją pamačiusi supratau, kad noriu ją dėvėti, o ne ją turėti. Šiaip ne taip, tarsi per kokius išpardavimus alkūnėmis ir visomis kitomis pastangomis, ką tik leidžia socialiniai tinklai, suknelę užsisakiau ir po keleto dienų autorės sesuo man nepatikliai ją atidavė. Pasirodo, buvo susitaręs būrelis norinčiųjų, ir visos jos sutartinai tikėjo, kad suknelė man netiks, kad aš ją matuosiuos ir man kažkas klius ir t.t. ir pan. Taigi, visų nusivylimui suknelę pasiėmiau net nesimatavus, nes žinojau, kad tai suknelė man. Ir tikriausiai kalta intuicija, ir tikrai nė karto nesuabejojau šiuo pirkiniu. Ačiū, Juste, už tai ką ir kaip kuri!