Nuo ženklo iki knygos

Nuo ženklo iki knygos

Vėsų žiemišką vakarą, viduje šviesu, jauku ir šilta. Savo idiliškuose, o gal chaotiškuose, senove kvepiančiuose namuose kilnoju krūvas tikrų spausdintų knygų. Po kojomis girgžda parketas, šiugžda vilnonis kilimas, o stalas prie kurio prisėdus rašau – primena brangius žmones, kurių nėra šalia, arba nebėra, kurie juo naudojosi ištisus dešimtmečius.

Pravėrus rašomojo stalo dešinės pusės dureles, jų vidinėje pusėje puikuojasi senas lipdukas, vaizduojantis pagyvenusį vyrą ir mažą vaiką žaidžiančius šachmatais. Pamenu ir save, prie šio stalo su seneliu sužaidžiau ne vieną partiją. O kas gi šis mistinis ženklas šalia, “E”? Anksčiau maniau, kad ši raidė ištapyta aukso spalvos akvarele, kurią taip mėgau vaikystėj, kad net suvalgiau… Deja, įrašas padarytas bronzos pudros dažais, savo laikais dariusiais patrauklesniais ir saugojo nuo rūdžių ne vienų namų ketaus metalo radiatorius. Ši raidė reiškia “Elonos”. Elona Čepulytė – mano mama, o spintelę pažymėjo savo raide, nes tai buvo jos spintelė tėčio darbo stale (reikėjo priminti jaunesniam broliui Ryčiui Čepuliui, kur gi jo sesers valdos).

DSC_1253
Kiekvienas mūsų stengiamės pasižymėti. Vieni – išsiskirti savo elgesiu, įpročiais, juos demonstruodami, kiti – išskirtine išvaizda, šukuosena, papuošalais, avalyne ar darbužiu, treti – save įamžinti ir pasižymėti stengiasi darbais, veikla. Vieni daugiau nuveikia gerų darbų, kiti daugiau – ne tokių gerų ir dorų. Kaip kam pasiseka.
Nemeluosiu, nuo mažumės ir aš norėjau išsiskirti, pasižymėti, ir dariau tai – visais įmanomais būdais. Augdama, tarp draugų, atradau, kad svarbu ne tiek save išskirti, pažymėti, kiek svarbu pažymėti savo daiktus, kuriuos paskolini, pav. knygas. Nes retkarčiais skolinti daiktai negrįšdavo į savo vietą, o va pažymėti tavo vardu – tikrai lengviau rasdavo kelią namo.
DSC_1255DSC_1254
Tikrai neišradau dviračio sukurdama savo ekslibri. Jo funkciją ir estetiką pasiskolinau o gal tiesiog nusižiūrėjau iš savo senelės, keramikės Vandos Giedraitytės-Čepulienės bibliotekoje esančių knygų.
DSC_1257
Aišku, buvo ir paprastesnis būdas įsiamžinti priešlapyje, ne tik knygos savininkui, bet ir ją dovanojusiam asmeniui. Tai gremėzdiška dedikacija, su sveikinimais ir linkėjimais. Dažnai tai pastebėdavau senelio Jono Čepulio knygose.
DSC_1256
Bet kadangi gimiau dailinininkų šeimoje, pasirinkau estetiškesnį ir laiko patikrintą būdą. Todėl vaikystėje sukūrusi ekslibrį savo vaikiškai bibliotekėlei, prabėgus 10-čiai ar daugiau metų, besimokindama Kauno dailės gimnazijoje, susikūriau naują ekslibrį.
DSC01033
Pasimirus prosenelei, bajoraitei Justinai Prokopavičiūtei-Giedraitienei, paveldėjau ne tik jos lenkiškąją bibliotekėlę, bet ir mamos tetos, lituanistės, poetės, taipogi jau iškeliavusios anapilin Violetos Giedraitytės-Čepulytės knygas. Nežinau kodėl, gal dėl jos tragiško likimo ar kitų priežasčių, pirmiausia sukūriau ekslibrį jai. Tai buvo tikras ekslibris – cinko graviūra, ofortas!
Violeta_EXLibris
Visai nesenai, teko užbaigti dar vieną ekslibrį. Jį kūriau daugiau nei 10-metį. Vis pridėdama ar atimdama vieną kitą liniją, skaitmenizavau. Užbaigiau vos pernai vasarą. Tai mano tėvų bibliotekos ekslibris. Savo kompozicija ir siužetu jis man daug daugiau primena ir pasakoja nei įprasti ekslibriai. Tikiu, kad ir jį stebintys perskaitys mano žinią.
Elona ir Gintaras_exlibris
Ženklai, ženklinimas, noras pasižymėti, mano manymu ir yra tikroji vizualinė komunikacija. Ir kiekvienas mūsų pasirenkam sau priimtiną formą ir raišką.

Leave a Comment

You must belogged in to post a comment.