Pakeliui namo, belaukiant lėktuvo, vienam Prancūzijos oro uoste skaičiau knygą. Įsigijau ją tam, kad laikas kelionėje neslinktų tuščiai. Perkant knygą, niekaip neradau antraštės, kuri čia trilogijos dalis. Skaitinėjau ir aš, ir draugui daviau apžiūrėt. Niekur neparašyta. Pamaniau, tebūnie, skaitysiu, kad ir nuo paskutinės dalies, žinojau, kad knyga turėtų būt įdomi. Įlipus į lėktuvą šurmuliavo žmonės, klykė juodaodės kūdikis, pagyvenę pietietės šnekučiavosi, margas jaunimas klausėsi muzikos, atsiriboję nuo viso pasaulio – užsivožę dideles ausines.

Aš skaitinėjau knygą. Pajutau žvilgsnį. Pakėliau akis, į mane žvelgė besišypsantis budistų vienuolis. Neišmanau jų apdarų ar skiriamųjų ženklų, todėl nežinojau iš kurios jis šalies. Gal Korėja ar Tibetas – spėju pagal drabužių spalvą. Šyptelėjau jam atsakydama ir nusukau akis. Pasijutau susigėdus. Susimasčiau. Paprastai taip nesielgiu. Akimirką pamąsčius grįžau prie savo knygos ir… Matau, vidutinio dydžio raidėmis ant viršelio parašyta, kad tai trečioji trilogijos dalis. Apverčiu galinį viršelį – ir čia, net kelis kartus skelbiama, kad tai trečia dalis. Norėjau juoktis balsu… bet buvo ir taip daug triukšmo. Tai šypsojaus.