Mintį apie jį parašyti pasiskolinau iš savo gerbiamo dėstytojo, buvusio ir gal net būsimo kultūros ministro Arūno Gelūno. Ne, aš nerašysiu dar kartą apie genealogiją, nors šia tema irgi jaučiu poreikį šį tą papasakot. Šį kartą iš tikrųjų apie medį. P. Arūno šeima turi kinrožę, su sava istorija…
Atrodo buvau ne daugiau penkerių. Pamenu prosenelės palangę ant kurios turėjau privilegiją retkarčiais sėdėti, dažytą begale sluoksnių baltų aliejinių dažų, sueižėjusią, su atsivėrusiais plyšiais, ir ant jos augusį „Laimės medį“, mėsingais nedideliais apvalokais lapukais, trapiomis šakelėmis, stiebėsi jis į šviesą šiauriniame buto lange ir kone nesikeitė. Nesupratau ar jis auga, ar apskritai yra gyvas. Kuomet tėvai pastatė mūsų šeimos namus, seneliai padovanojo Šv. Florijono skulptūrą, skaičiuojančią turbūt jau trečia šimtmetį, o proseneliai – „Laimės medį“ (crassula portulacea), kad namuose netruktų laimės. Mama medį persodino į didesnį vazoną ir apgyvendino namų oranžerijoje. Augalas šoktelėjo, pasistiebė, sutvirtėjo ir paaugo kone dvigubai. Bėgo metai ir medis pražydo. (Kas žino crassula portulacea, tikriausiai girdėjo, kad šis augalas dar vadinamas ir „senberniu“, nes paprastai nežydi, jei yra netinkamai prižiūrimas.) Aišku, visoje šeimoje tai sukėlė nuostabą ir susižavėjimą, maži žiedeliai primenantys baltas žvaigždutes atrodė įspūdingai, kol… Kitą rytą sulaukėm žinios, kad prosenelis, gyvenęs kone ketvirtį gyvenimo viename kambaryje su šiuo augalu iškeliavo į Anapilį… Metai po metų, Laimės medis džiugino savo žaluma ir karts nuo karto pasirodančiu vienu kitu žiedeliu. Vieną pavasarį jo kamienas ėmė keisti spalvą. Laiku pastebėtas ligos židinys nedelsiant buvo išpjautas, žaizda pabarstyta pelenais, trinta anglimi, ir pagrindinis kamienas su nemenku randu sugijo. Kiekvieną kartą laistant matydavos ta trūkstama dalis, ta buvusi žaizda primindavo apie save. Tuomet išvažiavo tėtis. Ne, jis nepaliko mūsų, greičiau buvo išsiųstas parvežti sotesnio duonos kąsnio ar geresnio rūbo, o trumpai tariant – uždirbti pinigų skoloms už šildymą padengti. Atėjo naujas žmogus į šeimą, medis vėl pražydo. Nebežinojome, tai geras ženklas ar perspėjimas. Gimė sūnus. Medis kas žiemą pasidabindavo mažom baltom žvaigždutėm, kartais gausiau, kartais vos keletu. Tik dabar po truputį imu suprasti ką sakė medis. Jis dalino savo mažas šakeles ir mėtė į kitų gėlių vazonėlius, kur prigydavo maži nauji medeliai. Vienus jų išraudavome, kad leistų klestėti gėlėms senbuvėms, kitus – persodindavome ir padovanodavome. Dar kiti, likdavo namuose ir gausino laimės medžių gretas. Ir visai nesenai, gal prieš porą metų, pastebėjau, kad po paskutinio žydėjimo mūsų šeimos medis neatrodė laimingas ir klestintis, kaip kiekvieną pavasarį, išvydęs pirmuosius šiltus saulės spindulius, pajutęs pavasarinį vėją pro langą. Pirmas blogas ženklas buvo išmirę pomidorų daigai. Vėliau orchidėjos nupuvusiomis šaknimis… O tada, vidurvasarį nuvirto Jis. Mūsų meiliai vadintas baobabu (nes augo “pas babą ant lango”). Tiesiog ėmė ir nuvirto. Norėjosi verkti, tačiau kažkodėl tą reginį ėmiau fotografuoti… Apraudojau vėliau. Tikriausiai natūralu, kad viskas keičiasi. Po pusmečio apžvelgiant visą oranžerijos želmeniją pastebėjau, kad nežinia kada, didelės, senos ir nuvargusios monsteros vazone klesti, bujoja ir žydi kitas laimės medis. Jis tikrai netyčia išaugo iš senojo numestos šakos. Tačiau mano bandymas jį išlaisvinti iš monstriškos draugijos buvo bevaisis. Šaknys buvo glaudžiai susipynę ir tiesiog virto iš nuo senumo sueižėjusio plastikinio vazono. Vargais negalais išgabenome šį puodą su augalais lauk, idant įvykdyti skyrybas. Žarstant žemes nuo susipynusių šaknų, ne kartą teko panaudoti ir sodininko žirkles. Mačiau, kad po šių skyrybų išgyvens tik vienas. Naujas žalias bujojantis svetimas, ar senas, nuskuręs ir pavargęs, bet pasitikintis savimi, galingas vietinis. Atskyriau ir nusprendžiau kuriam laikui juos įkurdinti sodo žemėje, po obelia. Atokiau vienas nuo kito. Tegu pasiilsi nuo slegiančios draugijos. Taip bėgo vasara. Vienas jų vargo, bet gyveno, o kitas laukė, nyko ir mirė. Artėjo ruduo ir sukulentus, tokius kaip Laimės medis reikėjo perkelti kur šilčiau, idant jų syvai šaldami su oru nenužudytų jų pačių. Taip naujasis Laimės medis, ruošėsi vidun, į šilumą iš rudeninių šalnų žnaibomo daržo dirvos. Be didelių ceremonijų, ūkiškai, skubos tvarka, kaip kokias vedybas „iš reikalo“ suorganizavome jam ir senojo Laimės medžio vazoną. Šiek tiek šviežios humusingos žemės, sauja smėlio ir jis jau soste. Taip jis jau kelinti metai, klesti, žaliuoja ir džiugina akį. Tarsi tas pats, panašios formos, panašaus vešlumo… Ir niekas nežino, kad tai jau kitas, to senojo vaikas, tyčia ar netyčia prigijęs ir užaugęs. Ar kenkėjiškai nužudęs monsterą, ar išmintingai išgelbėjęs giminę ir giminės medžio istoriją?
