Stebuklo laukimas

Vieni laukia, kol pražys paparčio žiedas, kiti laukia savaitgalio, dar kiti, kol pagerės gyvenimas, patys net nebandydami ką nors keisti, nemaža dalis Lietuvos gyventojų laukia „stebuklo“. Sakot kokio stebuklo? Ogi žinių apie abitūros egzaminų rezultatus. Šiandien jau galime aptarinėti užsienio kalbos egzamino įvertinimus, tačiau vis dar laukiame lietuvių kalbos egzamino pažymių.

Galvą skauda ne tik abiturientams, bet ir jų tėvams, kartais net seneliams ir proseneliams. Kurgi matyta, kad taip ilgai reikia laukti rezultatų, kraipo galvas žilagalvės močiutės, o jų anūkėliai dūsauja ir skėsčioja rankomis, nerasdami sau vietos, negalėdami nuspręsti ar vasara ieškotis darbo, ar sėsti mokytis papildomai, o gal užsirašyti į savanorius.

Į dabartinę situaciją pirmiausia žvelgiu mamos akimis, nes namuos kone kasdien matau besiblaškantį jaunuolį, vis dar nežinantį kas bus toliau. Ironiška, bet jis jau išlaikė stojamuosius egzaminus į pasirinktą specialybę, tačiau nors ir įvertinimai turėtų būti netrukus, teks palūkėti, norint sužinoti, ar jis galės studijuoti norimoje aukštojoje mokykloje, nes vis dar nepaskelbti visi abitūros egzaminų rezultatai.

Nenorėčiau veltis į diskusiją, kaip staiga, ir kodėl, mūsų nepakartojama švietimo ministrė prieš porą metų staiga nusprendė, kad norint įstoti į valstybės finansuojamą vietą aukštojoje mokykloje reikia privalomo valstybinio matematikos egzamino, kai likus porai metų iki mokyklos baigimo, nemažai moksleivių jau buvo nusprendę kur stos, ir matematikos nebesimokė taip nuosekliai, kaip jų bendraamžiai, ketinantys pasirinkti profesijas susijusias su tiksliaisiais mokslais. Ir tikrai sunku suvokti kodėl valstybinis abitūros matematikos egzaminas reikalingas anglų kalbos filologui tarkim Vilniaus universitete, ir nereikalingas architektui Vilniaus dailės akademijoje.

Kita keista tema yra fizinio lavinimo prilyginimas mokslui, o dailės dalykai vertinami tik įskaita. Nors vaikščioti, bėgioti ir apskritai judėti išmokome savaime, o pažinti meno pasaulį, vertinti, turėti estetinį supratimą ir gebėjimą vertinti tegalime išsiugdyti įgiję papildomų meno, architektūros, dizaino istorijos, estetikos ar net geometrijos žinių. Tikriausiai nieko keisto, kad dabartinė švietimo ministrė besistengianti fizinį lavinimą paversti privalomu kone kiekvieną dieną mokykloje, pati laiku nepasisėmė estetikos ir žinių apie grožį… Ar fizinis lavinimas yra ne švietimo, o sveikatos sistemos ir asmens higienos klausimas?

Grįžtant prie abitūros egzaminų, pasidairius į pasaulinę praktiką, būtų galima teigti, kad viskas čia gerai, visur baigiamieji rašto darbai keliauja į švietimo skyrius ar kitas institucijas, kad sulauktų nešališko, objektyvaus įvertinimo. Bet ar tikrai taip, kaip viskas vyksta yra geriausias ir teisingiausias būdas įvertinti jaunuolių žinias?

Šiandien, kai miestų ir miestelių gatvės alsuoja vasaros karščiu, visi nesusipratimai ir maišatis atrodo praeityje, kaip ir bet kokie gyvenimiški sunkumai. Bet vos prieš kelias savaites niekaip nesupratau, kodėl visi dvyliktokai turėjo būti vežiojami po kitas mokyklas ar gimnazijas, vien tam, kad išlaikytų vieną ar kitą egzaminą? Būtų galima suprasti atvejus, kada vyksta matematikos egzaminas ar kito dalyko, kuomet yra tikimybė nusirašyti. Tačiau kas gi galėtų nusirašyti rašto darbą, kuomet reikia samprotauti, pasinaudoti savo sukauptomis žiniomis, nuomone ir įžvalgomis, ar pademonstruoti šnekėjimo užsienio kalba įgūdžius. Ar mes taip ruošiame jaunus žmones sunkiems gyvenimo išbandymams? Ar būtina sukelti papildomą stresą, kurio tikrai pakanka baigiant 12 klasių? Tikiu, kad švietimo sistemos kūrėjai turi savų argumentų, kodėl reikia būtent taip. Tačiau ar kas susimąstė, kiek moksleiviai išgeria raminamųjų, kokios ligos dėl streso juos užpuola, kokie sveikatos sutrikimai juos kamuos visą likusį gyvenimą, vien todėl, kad egzaminus organizuojant siekiama sukelti papildomą stresą?

Prašau, pateikite bent vieną argumentą, kodėl kaip prieš dešimtmečius pedagogai, egzaminų stebėtojai negali atvykti į mokyklas, gimnazijas dalyvauti egzaminuose, o minias jaunuolių turime tąsyti po miestų ir rajonų švietimo įstaigas? Ar taip stengiamės sukelti vaikams daugiau streso, ar švaistyti ir taip kiauro biudžeto pinigus jų transportavimui?

Prieš kelias dienas skaičiau straipsnį apie tai, kaip vaikus išmokinti plaukti. Viena dažniausiai daroma nekantrių tėvelių klaida, yra vaiko įmetimas į šaltą vandenį, tikintis, kad jis savaime ims kapanotis, ir kaip šuniuką, pradės pats plaukti. Neretai tokie tėvelių eksperimentai įvaro visam likusiam gyvenimui baimę vandeniui, o ką jau ir bekalbėti apie plaukimą. Šiandieninė egzaminavimo sistema man labai primena būtent šią metodiką – metam į vandenį, gal plauks? Taigi reikia grūdinti, pratinti prie streso… Jei jau vaikai, nuo mažų dienų lankydami mokyklą 4 metus dienas leidžia su ta pačia mokytoja, toje pačioje klasėje, vėliau, neretai 8 metus juos lydi ta pati klasės auklėtoja ir staiga baigiant mokyklą, norint patikrinti jų žinias, mes imsim grūdinti ir pratinti prie ekstremalių situacijų, kurias jie patirs studijuodami ar dirbdami. Tai kodėl tuomet švietimo sistemos nereorganizuojame iš pagrindų? Gal tikrai vaikus nuo mažumės reikia grūdinti ir ruošti permainomis, o ne per vieną pusmetį, kuomet jų gyvenime ir taip daug streso, apsisprendimų ir dvejonių, prie viso to dar „įmesim į vandenį ir gal jie plauks“? O kas jei ne? O gal jiems kojas mėšlungis sutrauks, o gal širdis sustos nuo šalto vandens?

Sakot šiuolaikiniai vaikai labai išlepinti? O pasižiūrėkite į veidrodį, kaip jūs laikėte abitūros egzaminus? Ar ir jus taip tampė, mėtė ir vėtė, ar buvo dar sunkiau?

Pabaigai, pasidalinu savo tėčio, astrofiziko Gintaro Raudonikio, trečios kartos pedagogo nuomone, kuri sutampa su manąja: švietimo sistemą turėtų kurti ir organizuoti pedagogai  specialistai, kurie patys turi vaikų ir patiria kartu su jais visas mūsų politizuotų ugdymo institucijų klejones. Ir teiginiai, kad korepetitoriai padaro stebuklus, paruošia moksleivius egzaminams ir jie netikėtai visus dalykus išlaiko puikiai yra kone reklaminės žinutės, norint užsidirbti papildomai. O egzistuojanti gaji nuomonė, kad norint pasiekti gerų mokymosi rezultatų vaikus reikia bausti už blogus pažymius, kartais net fizinėmis bausmėmis, 21 amžiuje ugdo mankurtus ir į gyvenimą išleidžia dvasiškai suluošintus, neturinčius savivertės jaunus žmones, kuri tebus našta valstybei.