Prarastas jausmas

Tikiu, kad kiekvieno mūsų gyvenime yra buvę tokių dienų, rytų, ar momentų, kuomet atsikėlus susimąstai, kas aš, ką čia veikiu, ir ką norėčiau veikti. Tai būna dienos, kada rįžtiesi priimti sprendimą ar bent padaryti išvadas. Tai būna arba labai geros dienos, arba labai blogos. O kartais – tiesiog pilkos, bevaisės, praslinkę, kaip koks lietaus debesis.

Nebepamenu, ar mano gyvenime tokios dienos buvo, ar rytai, ar sprendimus priėmiau vos nubudus, impulsyviai, ar vakarėjant, o gal brandinau kelias dienas? Sprendimų buvo daug, visi jie buvo nelengvi. Ir teisingus sprendimus pavykdavo priimti tik tuomet, kai negalvodavau apie aplinkinių nuomonę, visuomenės stereotipus ar aplinkybes. Teisingi sprendimai atėjo tuomet, kai galvodavau tik apie save ir savo gerovę. Skamba egoistiškai? Galėčiau pažerti eilę patarlių ar liaudies išminties perlų, apie tai, kad svarbiausia esame patys sau. Nesižvalgant į liaudies išmintį, patarles, pažvelkime į paprastą praktišką patarimą iš aviacijos, vien todėl, kad jis tikras ir logiškas, ir juo vadovaujantis išliksime. Stiuardesių kvalifikacijos kėlimo kursuose yra testas, o tame teste klausimas„jei jūs, kartu su savo vaiku, skrendant lėktuvu, patenkate į tokią situaciją, kuomet reikia užsidėti deguonies kaukę, nes nuo to priklauso jūsų gyvybė, kaip elgiatės? a) pirmiausia uždedate kaukę vaikui; b) kaukę užsidedate pats ir tik tada uždedate vaikui. Kuris atsakymas teisingas? Visi mes pirmiausia gelbėsime savo bejėgį kūdikį ar vaiką, žmogutį, dėl kurio, tikrąja to žodžio prasme, esame pasiruošę paaukoti savo gyvenimą. Ir štai jums – neteisingas atsakymas. Jūs vadovaujatės emocija, o ne logika. Nieko šventvagiško čia nėra, niekas neliepia rinktis iš dviejų išsaugotų gyvybių vieną. Paprasčiausiai, kaukės uždėjimas kitam asmeniui trunka šiek tiek ilgiau nei sau pačiam, ir pats neužsidėjęs deguonies kaukės jūs galite paprasčiausiai fiziškai nesuspėti išgelbėti savo vaiko, nes dėl deguonies stygiaus, kol kaukę dėsite jam, prarasite samonę. Net jeigu ir vaikui pavyks uždėti kaukę, o jūs pats nebespėsite – vaikas nebeturės kas toliau juo rūpinsis nelaimės atveju. Ar aišku?

Taigi, kiekvieną kartą (taikoma moterims), prieš deklaruodamos sau ir visuomenei, kad aukojate save ar savo gyvenimą dėl vaikų, pagalvokite dar kartą. Jūs nepasitikrinote sveikatos laiku nes rūpinotės vaikais? Jūs nesusitaisėte dantų, nes rūpinotės, kad mažieji išmokti sėstis ant puoduko? Jūs nenusiprausėte ir nesusišukavote, nes gaminote šeimai valgyti? Jūs nepailsėjote ir jums skauda sąnarius, nes valėte namus? BLOGAS ATSAKYMAS! Pirmiausia pasirūpinkite savimi, o tada aplinkiniais. Tik pasirūpinę savo sveikata, gerove ir savijauta galėsite teikti džiaugsmą ir meilę kitiems.

Tai nebuvo burnojimas. Tai nebuvo pastabos draugams ar artimiesiems. Jei kažkas priėmėte asmeniškai – tikiuosi neįsižeisite, nes šį įrašą dedikuoju sau. Atsisėdusi rašyti jaučiausi silpna, bejėgė, nemiegojusi ir susivėlusi. Bijojau kad įrašas primins savižudžio atsisveikinimą. Bet kol parašiau, pati atsakiau sau į klausimus. Tad jei jūs dar netikite savimi ir bijote, pamėginkite parašyti, kaip jaučiatės ir kodėl. Tuomet perskaitykite ir įspirkite sau į sėdimąją, jei dar nesupratote. Pavasaris! Apgobkite save minkštu pledu, pasidarykite sau puodelį šiltos arbatos, įkvėpkite nulyto pavasario oro ir pajusite, kad nieko nedarę dėl kitų jiems tapsite patrauklesnės, įdomesnės ir mylimesnės! Pirmyn!