Ruduo arba kodėl neskaitau rusiškai
Kad kas vakar ar užvakar būtų pasakęs, kad jau šiandien, 11tą valandą ryto teks sėdėti darbo vietoje įsijungus lempą – būčiau skaniai pasijuokus. Kaip bebūtų, ruduo lipa mums ant kulnų labai dideliais žingsniais. Ir gal ne visi buvome pasiruošę, tiek moraliai, tiek fiziškai tokiam staigiam pasikeitimui. Liko nenuskabytos apynių spurgos, vos spėjau sulankstyti lauko kėdes, o į pripučiamą Onos baseiną plakdami vandenį trankosi dideli lietaus lašai.
Sveikas rugsėji. Niekuo tu mūsų šį kartą nenustebinai, gal nebent vakar dienos kaitra. Nespėjau nufotografuoti sūnaus, kuris mokykloje pasitiko paskutinę savo rugsėjo pirmąją, dukros, kuri su žirniukais ir baltais kalnieriukais puošta tamsiai mėlyna suknele ir rože rankose ištipeno į darželį pas naują auklėtoją. Nespėjau, o gal nenorėjau šiais potyriais dalintis socialiniuose tinkluose, nes ten buvo pilna visų bičiulių ar tolimesnių draugų vaikų nuotraukų. Tad dalinausi savo pojūčiais ir patirtimi – tuo kas mane supo. Atvira Ferninand Manthey pianino klaviatūra ir natiurmortu ant jos – knygele su pomidoru.
Ar visuomet svarstome, kuo dalinamės? Manau šiandien tai taip pat, kaip „pasakiau nepagalvojęs“. Ar dažnai ištrinate jau parašytą tekstą užuot publikavę? Ar tai sveika savitvarda ar kompleksai? Ar mes privalome viską, ką pagalvojame, pamatome ir pajuntame perduoti kitiems?
Tiek socialiniuose tinkluose, tiek žiniasklaidoje gausi tikro, pamatuoto antipozityvo, kuris srūva nesustabdomas, kaip nuotekos iš kiauro bako. Aš nekalbu apie publicistus, kurie savo kandžiomis pastabomis sodrina eterį. Aš – apie kiekvieną mūsų. Ar visuomet verta dalintis savo išgyvenimais, pastabomis apie praeito šimtmečio privalumus okupacijoje? Ar verta dalintis nedraugiškos gretimos valstybės propagandiniais skiedalais, kurie nepatikrinti kelia žmonėms paniką ir baimę. Mes ne tik nejučiomis patikime pasakomis apie milžinų kapų archeologinius tyrinėjimus ar eilinę ateivių invaziją Rusijoje. Mes nejučia prarandam savisaugą, semiam rieškučiomis tą radioaktyvią informaciją ir platinam, perduodam ją. Akimirką mums atrodo svarbu. O, matot, aš irgi žinau, kad „pasaldinta gazerofke“ kainavo 3 kapeikos, ar tarybiniai žaislai buvo tokie, o ne kitokie, tačiau stengiuosi to nekartoti, nepriminti. Gal vienintelis tikrai gražus ir įdomus dalykas, beje nesusijęs su sovietmečiu, tačiau jam priskiriamas tai pasitikėjimas vaikais ir vieni kitais, kuomet pažadas užeiti ar susitikti buvo šventas, garbės žodžio reikalas ir nereikėdavo visko 10 kartų derinti ar tikrinti telefonais, mobiliais ar ne. Bet visas pasaulis kažkada gyveno be šiuolaikinių komunikacijos priemonių ir tai nėra sovietų nuopelnas.
Pajutau save jau kuris laikas išjunginėjančią iš socialinio tinklo srauto žinutes parašytas kirilica. Atleiskit man, ukrainiečiai, bet ir jūsų informacija nunyksta iš mano naujienų srauto, nes ukrainietiškai nesuprantu. Mano tikslas – tik atsiriboti nuo pamazgų turinčių tarybinį kvapą. Deja, rusų kalbos mokiausi nuo darželio, pirmoje klasėje jau rašėme ir skiemenavome rusiškai, kai kurie net geriau nei gimtąja kalba. Netgi savo sūnų „užrašiau“ į rusų kalbos pamokas (sekančios po anglų), deja ne todėl, kad šią kalbą vertinčiau, ar todėl, kad yra tikrai mano vertinamų rašytojų, kilusių iš tos šalies. Vienintelis mano argumentas „kodėl“ buvo „pažink savo priešą“. Kiek norite cituokite Grebenščikovą ar Makarevičių, Dostojevskį, Bulgakovą ar Puškiną – jie nekalti dėl to, kad jų tauta išsigimė. Išsigimė ne tik pažemindama ir niekindama kitus, bet ir degraduodama, sugesdama pati iš pašaknų. Paskutinius 100 metų kruopščiai buvo kuriama naujoji Rusija. Mistinė imperija, kurios šlovė grįsta pasakomis ir nebūtais dalykais, melu ir prievarta, smegenų plovimu ir diktatūra. Tokia dabar didžioji Rusija. Šalis praradusi savo savivertę, istoriją ir didybę dar XXa. pradžioje.
Nesiųskite man žinučių, nesidalinkite portalų pranešimais ir linksmais paveikslėliais, jei tikitės, kad atkreipsiu dėmesį. Virtualioje erdvėje elgiuosi kaip savo darže. Jei matau akivaizdžiai pavojingus augalus, piktžoles ar kitas nenaudingas kultūras – jas šalinu. Šalinu, nes žinau, kad mes nesutarsime, kad esam vieni kitiem ne pakeliui. Ne darže, o patvoriuose, leidžiu keroti garšvom, dilgėlėm ir kitiem augalam, nes neretai juos naudoju maistui ar vaistui, tačiau leidžiu jiems likti tik ten, kur jie man netrukdo.
Taip ir visas informacinis srautas – stengiuosi jį ravėti ir prižiūrėti, kiek leidžia laikas. Tačiau viską, kas susiję su rusų kalba – metu lauk. Žinias iš tos šalies mieliau skaitau lietuviškai ar angliškai, su analitikų, žurnalistų, žinovų pastabomis. Rekomenduoju tiems, kurių profesija nėra tiesiogiai susijusi su šios priešiškos šalies politinio lauko stebėjimu, mūsų šalies saugumu ar kitais neabejotinai svarbiais klausimais ignoruoti viską, kas rašoma rusų kalba.
Dabar – ruduo, saulėtų dienų nusimato mažiau, todėl neleiskite savo padangės teršti rusiškais skiedalais. Giliai įkvėpkime gaivaus lietuviško lietaus nuprausto oro ir pulkime prie darbo.