Pavasario belaukiant. Apie kūrybines erdves.

Pavasario belaukiant. Apie kūrybines erdves.

Kiekviena diena vis ilgesnė ir vis šviesesnė, pavasaris atrodo jau ranka pasiekiamas, tačiau žvilgtelėjus į kalendorių, nepatikliai imi ieškoti grįžtančios žiemos ženklų. Dar tik vasario vidurys, o lauke telkšo balos, vienas kitas sniego lopinėlis traukiasi akyse.

Tikriausiai dažnas mūsų laukiam šiltų orų, vasaros lietaus, žalios žolės, žydinčių sodų ir gėlių… Ir manau pritarsit man, kad ne dėl nuraškytos tulpės pamerktos į vazą ar šlaituose prirautų žibučių, o dėl paties jausmo ir nuotaikos.
Baigiantis žiemai aš laukiu ne tik pavasario. Laukių atsakymų į ne vieną laišką, užklausą ir šių žinių laukiu tarsi nuosprendžio. Ar pavyks, ar bus laiko ir galimybė įvykdyti ir sukurti viską ką suplanavau.
Kai studijų metais VDA sėstytoja Aušra Lisauskienė mane pavadino “idėjų generatorium” nebuvau tikra ar tai komplimentas, ar priekaištas, dėl daugelio idėjų, ketinimų ir eskizų projektams, kurios toli gražu ne visus radau laiko realizuot.
Retkarčiais prisiminus jos žodžius apima nors padaryt kažką “toookio”, kas kompensuotų, išpildytų, pateisintų mane pačią.
Šiandien, kada galiu džiaugtis ir didžiuotis turėdama bendražygių ir pagalbininkų, kurie padeda toms idėjoms, planams ir ketinimams ne tik dūlėti stalčiuose ar galvoje, bet ir skintis kelią į dienos šviesą.
Niekada nemaniau, kad kelias į pripažinimą, parodų erdves, projektų finansavimą, po ilgos pertraukos juodo darbo, bus toks panašus į apleisto sodo, pamirštos sodybos tvarkymą ir kuopimą. Lygiai kaip rudens savaitgaliais su šeima pjovėm menkaverčius bruzgynus, rinkom šiukšles ir tvarkėm aplinką Gudravio kaime, lygiai taip visą žiemą rinkom šiukšles ir skynėmės kelią per bruzgynus ir neįžengiamas girias paramos projektams ieškojime, pažinčių atnaujinime ir erdvių bei laiko parodoms ieškojime.
Nuoširdžiai tikiu, kad dar šiais metais visiem draugams, gerbėjams ir sau pačiai parodysiu ne tik 3 naujus grafikos darbų ciklus ir parodas: “Visos jos Onos”, “Duona kasdieninė” ir “Moteris. Laisvė. Paukštis.”, bet ir naujo kvėpavimo įpūsiu pernai metais pristatytai kolekcijai – ciklui “Virtuvėje – tik merginos”.
Žinau, kad man labai brangus žmogus norėtų, kad turėčiau savo nuosavą erdvę kūrybai, kur galėčiau netrukdoma ir netrukdydama skirti laiko savo darbams. Tačiau ne visuomet galimybės sutampa su norais, o ir laikui bėgant atsiranda poreikis pabėgti dar toliau nuo namų, šurmulio, miesto. Pabūti su savimi, pasiklausyti žemės ir dangaus.
Apie kovą su stichija, su apleistais miškais ir sodais ėmiau rašyt neatsitiktinai. Paskutiniu metu daug dailininkų keliauja po Lietuvą, dalyvauja pleneruose, kuria susibūrę į grupes, savotiškas komunas. Negaliu drąsiai teigti, kad man tai visai nepriimtina ir svetima, tačiau ir yra taip kaip vakar minėjau savo studentams – visi mes susėdę prie suolų pasijuntame mažais vaikais vienoje klasėje, imame dairytis per petį į kolegos kūrinį ar darbą, įsijaučiam į aplinką, aplinkinių nuotaiką ir mūsų kūrybinis individualumas pasislėpia kažkur giliai, kad nesutrukdytų išvešėjusiam kažkieno ego, ar nuotaikų kaitos viesului.
Noriu ir tikiu, kad visai greitai pavyks išsikuopti apleistą apgriuvusią trobą toli nuo miesto, kurios erdvėse šeimininkauja lauko gyvūnai ir šiaurės vėjai, ir dar neįpusėjus metams tose erdvėse įgaus formą ir kūną mano idėjos.

Nuotrauka iš: http://www.houseandgarden.co.uk/

 

Leave a Comment

You must belogged in to post a comment.